Antras karantinines Velykas TV laidų vedėja ir prodiuserė Edita MILDAŽYTĖ (55) su jauniausiu sūnumi Mykolu VYŠNIAUSKU (21) ketina sutikti kiek kitaip nei pernai. Prieš metus net stalo neruošė – išvažiavo filmuoti dokumentinės juostos „Koronė“. „Tai buvo pirmos Velykos, kurių iš tikrųjų nebuvo. Antrų tokių nenoriu. Visgi kaip kiekvienas žmogus turiu limituotą laiką šioje žemėje, todėl nurodymų nesibūriuoti nepažeisiu, bet atsisakyti svarbių savo gyvenimo tradicijų nenoriu – ruošiu Velykas kaip seniau“, – prisipažįsta.
Šįkart prie viryklės stos ir jaunėlis Editos sūnus Mykolas, iki karantino Olandijoje krimtęs maisto technologijos mokslus. „Velykos man – gražiausia šventė. Gal net geresnė už Kalėdas, nes nėra išprotėjusio dovanų pirkimo laiko. Velykos siejasi ne su komercija, o su pavasariu ir šeima“, – tikina jis.
Per Velykas šiuose namuose susirinkdavo visi: Editos vaikai su savo antrosiomis pusėmis, šviesaus atminimo vyro Gintauto Vyšniausko sūnūs su draugėmis ar žmonomis, dar prisijungdavo Editos tėvai, giminaičiai, kartais net marčių tėvai. Žmonių sueidavo per trisdešimt. Edita sako, kad tokiai didelei kompanijai priruošti maisto nebūdavo sunku. „Žmogus suvalgo vieną kiaušinį, riekę kaimiškos duonos su sviestu – ir iš esmės jau pavalgęs, – šypsodamasi kalba. – Bet, aišku, aš daug ko priruošiu, nes stalas negali būti tuščias. Ir šiemet iš anksto užsisakiau savo pardavėjams turguje parūpinti veršienos galionkų – kulninių. Iš jų virsiu šaltieną. Ji būna skaidri skaidri – balerinų maistas. Padarau paštetų, silkės, išverdu liežuvį, iškepu netikrą zuikį. Tai būtinas maistas ant mūsų velykinio stalo. O toliau jau kaip kada – tai darau karštą patiekalą, tai nedarau.“
Velykos man siejasi ne su komercija, o su pavasariu ir šeima.
Stalą Edita būtinai padengdavo dar Velykų išvakarėse – kad ryte reikėtų tik maistą padėti. Vaikai ateidavo iš vakaro pagelbėti – stalų susukti, sunešioti, sustumdyti. „Velykų rytą keldavausi labai anksti ir viena eidavau į Prisikėlimo mišias. Dabar ne kiekvienoje bažnyčioje šios mišios vyksta, bet tikiuosi, kad pavyks jose dalyvauti. Velykos man pirmiausia reiškia pavasarį ir atgimimą. Kadangi esu tikinti, man tai – ir prisikėlimas, viltis bei žinojimas, kad žmogus yra nemirtingas, – neslepia. – Tradiciškai į bažnyčią pasiimu du kiaušinius, verbą ir indelį švęstam vandeniui, kad pašventintume Velykų stalą.“ Paprastai ši pareiga – pašventinti stalą ir pasakyti kalbą – tekdavo vyriausiam šeimos nariui, dažniausiai Editos patėviui. „Kartais pareiga pakrapyti stalą švęstu vandeniu būdavo perduodama mažiausiam šeimos nariui arba labiausiai nusipelniusiam“, – pasakoja.
O pavalgius būdavo traukiamas takelis kiaušiniams ridenti ir prasidėdavo tikras mūšis už stipriausius margučius. „Varžytis, kurio margutis stipresnis, mums niekada nebuvo tiesiog formalumas – ne lengvutis taukšt taukšt, – pasakoja. – Žinokite, vištų patarškų kiaušiniai yra patys stipriausi. Tie, kas žino šią paslaptį, bando atsinešti tokį ir laimėti. Tačiau apgaviką mes greitai išaiškiname ir nubaudžiame.“