Tituluočiausias šalies buriuotojas R.Šiugždinis: „Čia reikia meistriškumo, pasišventimo ir vėjo“

Meistru ne gimstama – juo tampama. Meistriškumas ateina mokantis, ieškant, kaupiant žinias ir patirtį, bet svarbiausia – jaučiant begalinę aistrą savo amatui. Kad ir kas būtų šis meistras: pasaulinio garso muzikantas ar duonos kepėjas, sportininkas ar aludaris, jis gerai žino, kad stebuklų nėra – yra tik noras, tikėjimas ir tikslas kasdien pralenkti vakarykštį save.

Šis interviu – tai „Švyturio nealkoholinio“ projekto trečioji dalis.

Kaip karantinas paveikė buriavimo sportą? 

Dėl pandemijos daug varžybų atidedama iki šiol... Štai gavau žinutę, kad birželį Vokietijoje turėjusi vykti tradicinė regata „Kieler Woche“ – Kylio savaitė – nukelta į rugsėjį. Dabar planai keičiasi nuolatos, negali ko nors toli į priekį numatyti.  

Dviem etapams buvau pakviestas prisijungti prie „Ambersail-2“ komandos, kuri šiuo metu dalyvauja „The Ocean Race Europe“ varžybose. Patyriau, koks griežtas dėl pandemijos šių varžybų protokolas: visi turi laikytis saugumo reikalavimų, nuolatos testuotis, į jachtą negalima kviestis pašalinių žmonių. Nieko nepadarysi – toks laikas. Reikia elgtis protingai, nes nors vienas nesklandumas, ir jachta iškrinta iš varžybų. 

Kokie beprasidedančios vasaros planai? 

Kai varžybų datos taip kinta, sunku ką nors planuoti – vis koreguoju savo grafikus. Šį sezoną lenktyniausiu ne su viena jachta – dalyvausiu keturiuose projektuose. Todėl vasarą laikas suspaustas, kai kurių varžybų laikas dubliuojasi – teks rinktis, kur būti. Žinau, kad rugpjūtis jau visas užimtas, tik viena kita diena likusi laisva... Regatos vyks ir Lietuvoje, ir užsienyje. Planai – tokie, o kiek juos pakeis karantinas, matysime.

Šiandien jūsų pavardė Lietuvoje – buriavimo sinonimas. Net dvidešimt vieną kartą buvote stipriausias šalyje! O kaip šį sportą atradote?

Buvau aštuonerių metų, kai tėvai nuvedė pas buriavimo trenerį, pažįstamą per draugų draugus. Aišku, bandžiau ir kitas sporto šakas. Tačiau į gimnastiką antroje klasėje jau buvau per senas, su boksu irgi kažkas nesusiklostė...  

Esu kaunietis, bet augau tikrai ne šalia jachtklubo. Kaskart į treniruotę važiuodavau dvidešimt minučių troleibusu, paskui dar penkiolika minučių per mišką pėdindavau. Dabar jau net nebepamenu, kuo buriavimas mane patraukė. Pradėjau treniruotis su pora metų vyresniais vaikais, bet po dvejų metų mūsų gebėjimai susilygino. Pirmiausia gerų rezultatų pasiekiau varžybose Kaune, paskui ir sąjunginėse... 

Jūsų auksiniai metai – 1997-ieji. Tada tapote Europos ir pasaulio čempionu, buvote išrinktas Metų sportininku. Kaip tos pergalės jus pakeitė?  

Ir prieš 1997-uosius, ir po jų buvo sėkmingų varžybų, kai šaudėme aplink prizines vietas. O tais metais tikrai viskas ėjosi kaip iš pypkės. Tada atrodė, kad viskas dar priekyje... 

Pergalės manęs nepakeitė. Seniai žinau, kad sporte viskas labai laikina: vieną dieną gali būti Dievas, o kitą – niekas. Todėl praeities pergalėmis negyvenu. Pasidžiaugiu ir einu į priekį – siekiu iš naujo.      

Kokių duomenų reikia buriuotojui?

Aišku viena: tikrai reikia pasišventimo. Jei buriavimą renkiesi tik kaip laisvalaikio pomėgį, galimybę pajudėti, tuomet puiku, gali plaukioti, kai turi noro. Tačiau jei sieki būti profesionaliame sporte, negali šiandien norėti treniruotis, o rytoj – nebe. Jei trokšti gerų rezultatų, treniruotės turi būti kasdienybė, rutina. Nes kuo daugiau valandų praleisi ant vandens, su geru treneriu tobulindamas savo gebėjimus, tuo ir rezultatai bus aukštesni. 

Iki šiol mane vilioja ne pats plaukimas, o varžybų dvasia: norisi adrenalino, traukia iššūkiai.

Dėl to jūs vis dar šiame sporte?

Plaukimas iš taško A į tašką B manęs visiškai netenkina. Man šalia turi būti ir kita jachta, su kuria varžausi, o tada jau visai kitoks jausmas. Kuo daugiau varžovų, kuo visiems sąlygos vienodesnės, kuo daugiau lemia meistriškumas, įgulos patirtis, tuo įdomiau. Nes jei silpnas vėjas, gali iššauti bet kas.  

Jei vėjas pučia baisiai stipriai, irgi blogai. Tada jau būna ne lenktynės, o išgyvenimo klausimas: tik ir žiūrėk, kad ko nors nesuplėšytume, nesugadintume, nesusižeistume, labiau rūpi ne rezultatas, o komandos, jachtos, burių saugumas. 

Tikros varžybos – kai lenktyniaujama prie vidutinio vėjo, kai reikia pademonstruoti ir laivo valdymo techniką, ir taktiką, įgulos gebėjimus.  

Buriavimas be vėjo – niekas?  

Jachtai vėjas – varomoji jėga. Kai kurių regatų taisyklėse net numatoma, koks turi būti minimalus ir maksimalus vėjo stiprumas, kad vienos ar kitos klasės jachtos galėtų varžytis kaip lygiavertės. Nes štilis – tai ne varžybos, o atsitiktinumų virtinė. Tokiomis aplinkybėmis ne visada laimi stipriausi. 

Žinote, ką tai reiškia? 

O kaipgi! Ne sykį yra buvę, kad kitos jachtos dingsta horizonte, o mes stovime... Yra buvę ir taip, kad plauki priekyje ir nematai kitų, bet paskui visi suvažiuoja ir pralenkia, o mes liekame stovėti. Pikta, bet sutramdai viduje emocijas ir buriuoji toliau. Tačiau tikrai stipriai nusivili, kai lenktyniauji, kovoji dėl sekundžių, o vienas vėjo gūsis sugriauna visą darbą. Tokiose situacijose gali ir laimėti, bet gali ir viską prarasti. Todėl ir sakau, kad kai vėjo nėra, ne visada laimi stipriausias.

Lenktyniaudamas juk neatsiduodate tik dangaus malonei. Kiek sėkmę lemia meistriškumas, patirtis? 

Procentais būtų labai sudėtinga išdėlioti. Sėkmę sudaro kelių dėmenų visuma: patirtis, komandos pasiruošimas, inventoriaus parengtis – kartais ir nutrūkusi virvutė gali lemiamu momentu sugadinti visą plaukimą. Todėl atsitiktinumo faktorių per varžybas geriau išbraukti. Daug įtakos turi jachtos valdymo technika – visus posūkius reikia atlikti preciziškai. Na, o patyrimas suteikia platesnį matymą, kai reikia įvertinti susiklosčiusią padėtį. Per varžybas nėra kada sėdėti ir mąstyti. Turi reaguoti per akimirką. Būna, padarau manevrą ir tik tada pagalvoju, kodėl pasielgiau būtent taip. Gerai, jei tas manevras buvo teisingas. Čia patirtis ir praverčia: galvoje viskas susidėlioja taip, kad nemąstydamas atlieki teisingą veiksmą. Nes jei būtum bent sekundę svarstęs, jau būtų per vėlu. 

Ar dar liko jūrų, kuriose neburiavote?

Daug tokių! Visi įsivaizduoja, kad kur galima buriuoti, ten galima ir lenktyniauti. Tačiau varžybos – kas kita, o kol kas man rūpi būtent jos – tiesiog paburiuoti dar spėsiu. Anksčiau dalyvaudavau olimpinės klasės jachtų varžybose. Jos dažniausiai vykdavo vadinamosiose buriavimo Mekose, tokiose kaip Kylis, Hjeras, Medemblikas. Tad dažniausiai ir važiuodavau į tas pačias vietas. Patys vairuodavome automobilius, paskui dalyvaudavome varžybose ir vėl važiuodavome namo. Visada skubėdavome, todėl šalis, per kurias važiuodavome, matydavome tik pro automobilio langą.

Šiame sporte yra amžiaus riba?

Amžiaus – galbūt ne, bet atsiranda gebėjimų ribų. Bijau, kad kai ateis tas laikas, man atrodys, jog vis dar galiu, o kiti nedrįs man pasakyti, kad jau nebe... Norėtųsi pačiam suprasti, pajusti, kada laikas sustoti. Tačiau kol kas atrodo, kad dar galiu šį tą nuveikti. Todėl su bendraminčiais įsigijau sportinę jachtą, kad galėtume siekti rezultatų tarptautinėse varžybose. Planuoju dar nors penkerius septynerius metus varžytis, o kaip seksis – matysiu. 

Kad toje mažoje jachtos erdvėje, supamoje bangų, išsitektų kelios stiprios asmenybės, kapitonui reikia turėti ir lyderio savybių?

Į jachtą susirenka bendraminčiai, kurie geba užgniaužti savo ego ir daro tai, kas geriausia ne kiekvienam iš jų, o visai įgulai, bendram tikslui. Kai komanda vieninga, pasiekiama ir gerų rezultatų. Kapitono pareiga – su visais rasti bendrą kalbą, kiekvienam rasti jo vietą, motyvuoti. Labai svarbu, kad visi žiūrėtų ta pačia kryptimi.  

Per jūsų turiningą karjerą yra nutikę, matyt, visko. Ar kaupiate įsimintiniausių įspūdžių kolekciją?

Yra akimirkų, kurių nepamiršiu niekuomet. Tarkim, kai pirmavau, bet likau antras, nuo nugalėtojo atsilikęs vos per metrą. Tokie nusivylimai įstrigę visam laikui, nors nutiko vaikystėje. O gražiausios akimirkos – aišku, kai sekasi, kai laimi plaukimą ar visas varžybas. Būna tokių idealių varžybų, kai einasi neįtikėtinai sklandžiai: puikiai pavyksta visi posūkiai, burių kėlimai, nuleidimai. Kartais atrodo, kad net vėjas pasisuka, kaip mes norime. Jautiesi plaukiantis pagal gerai paruoštą planą. Tačiau būna ir atvirkščiai, kai, atrodo, vos vos pritrūksta paprasčiausios sėkmės. Tokiomis akimirkomis dažnai pagalvoju, kad jei tik Fortūna šypteltų, būtume lyderiai. Tokia mūsų kasdienybė... 

Ar čia yra vietos romantikai?

Yra buriuotojų, sakančių, kad kai vyksta didesnių jachtų navigacinės varžybos, kai jie ne vachtoje, tai turi laiko pasigėrėti gražiais vaizdais. Tačiau kiekvienas žmogus vieną ar kitą situaciją vertina ir mato individualiai: per varžybas aš labiau žiūriu į prietaisus ir skaičiukus, o ne į horizontus.     

Buriavimas – liga?

Gerąja prasme – taip. Liga, kuri nereikalauja antibiotikų. 

O ar esate atsparus jūros ligai?

Deja, aš irgi žmogus: mano organizmas prie to nepripranta. Kartais į regatą važiuojame anksčiau, kad prieš pagrindinį startą paburiuotume, organizmas priprastų prie jūros bangavimo ir atėjus laikui varžytis nebūtų blogumų. Kas kartą reikia priprasti prie laivo siūbavimų... Yra tablečių, kurios padeda, bet aš jų negeriu. 

Aišku, savijauta priklauso nuo oro sąlygų. Jei plauki dieną, nesupa, tai viskas gerai. Tačiau jei sąlygos prastos, naktis – apima silpnumo jausmas. Pažįstu keletą buriuotojų, kurių siūbavimas neveikia. Labai gerai, kai įguloje yra tokių žmonių, kurie atlaiko bet kokias oro sąlygas. Tomis akimirkomis, kai kiti jaučiasi prastai, jie gali prisiimti daugiau atsakomybės. 

Čia – apie jūros ligą... Yra ir kranto liga: kai praėjus porai savaičių ar mėnesiui namuose vėl norisi ant vandens. 

Kas namuose laukia grįžtančio iš varžybų?

Galima sakyti, kad vaikų nebeturiu: jie užaugę ir jau gyvena sau. Sūnui Viliui – dvidešimt devyneri, dabar jis kuria IT verslą. Dukrai Godai – dvidešimt ketveri, studijuoja Nyderlanduose – baigia komunikacijos ir medijų magistrantūrą. Sūnus šiek tiek buriavo, bet nepasiliko tame sporte, paskui bandė žaisti krepšinį. Gal reikėjo labiau spausti, nepaleisti... O dukra buriavimo net nebandė, pasirinko sportinius šokius – ne sykį yra tapusi Lietuvos čempione. 

Buriavimas nėra vien romantika. Tai nelengvas sportas: juk dažnai šalta, nuolatos šlapia – ne visiems tokie momentai patinka.  

Žmona Jurgita siekia karjeros aukštumų kitoje sferoje: šiuo metu yra švietimo, mokslo ir sporto ministrė.

Mes jau seniai vienas kitam nepriekaištaujame ir nedraudžiame daryti to, kas mums gyvenime svarbu. Nes bandyti perauklėti buriavimo ar kita kokia panašia liga susirgusį žmogų nėra geras pasirinkimas. Jurgita anksčiau buriavo – supranta, kiek daug laiko atima ir koks brangus tas sportas. 

O kaip judu ilsitės?

Mums patinka aktyvus poilsis, norisi ką nors nauja pamatyti. Su bendraminčiais kartais išvažiuojame savaitgaliui su kemperiais prie ežero: ir pabendraujame, ir pailsime. Jei susiruošiame prie jūros, pasiimu bent jėgos aitvarą. Žiemą stengiamės nukakti į kalnus slidinėti. Ne visada pavyksta, nes abu esame užsiėmę žmonės.

Su senais bendražygiais pasvajojate, kad vieną dieną, kai pajusite, kad viską sporte ir profesinėje srityje jau pasiekėte, neskubėdami išplauksite aplink pasaulį?

Taip taip, tada tas jūras ir vietas, kuriose dar nebuvome, ir aplankysime! Norėčiau apsukti ratą aplink pasaulį. Norėčiau ne tik buriuoti, bet ir turėti laiko ramiai apsidairyti krantuose, kur dabar, per varžybas, nėra kada sustoti.

Projektą remia „Švyturys Nealkoholinis“. Daugiau žiūrėkite čia.