Tokijo olimpinė vicečempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė: „Parvežti medalį prašė dukra“

Iškart po finišo ji sulaukė Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos skambučio ir sveikinimo iškovojus olimpinį sidabrą.

Startavusi vos iš 13-osios vietos, praėjus 52 sekundėms nuo tuo metu lydere buvusios Uljanos Batašovos iš Rusijos olimpinio komiteto starto, po to Laura lenkė vieną varžovę po kitos. L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė nepavijo tik čempione tapusios britės Kate French – atsiliko 15 sek. Bronzą laimėjo vengrė Sarolta Kovacs. Ją Lietuvos penkiakovininkė pranoko 2 sek.

Iškovoti sidabrą vilnietei nesutrukdė nei prieš mėnesį lūžęs šonkaulis, nei 10 sekundžių bauda, kurią ji gavo per anksti išbėgusi į paskutinės rungties trasą.

Žygdarbį sukūrė ir Gintarė Venčkauskaitė, sugebėjusi iš 24-osios vietos po jojimo galutinė įskaitoje pakilti į septintąją. Ji nuo čempionės atsiliko 42 sek., nors startavo atsilikusi 1 min. 13 sek.

Po nesėkmingos pirmosios dienos, kai fechtavimo varžybose L.Asdauskaitė-Zadneprovskienė buvo 25-ta, o G.Venčkauskaitė – 34-ta, po plaukimo ir papildomo fechtavimo etapo lietuvių pozicijos nelabai pasikeitė – prieš jojimą Laura buvo 27-ta, Gintarė – 33-ia.

Lietuvių viltys atgimė priešpaskutinėje rungtyje – jojime. Čia tik mūsų šalies atstovėms pavyko prajoti be klaidų ir pelnyti po 300 taškų, leidusių pakilti į pozicija, iš kurių galima kovoti dėl aukštų vietų.

2012 m. Londono olimpinė čempionė L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė, bėgimo ir šaudymo rungtį įveikusi per 11 min. 38,37 sek., pagerino jos 2016 m. Rio de Žaneire pasiektą olimpinį kombinuotos rungties rekordą (12 min. 1,01 sek.). Olimpinis rekordas nuo šiol priklauso ir K.French. Ji surinko daugiausia taškų žaidynių istorijoje – 1385. Vicečempionės sąskaitoje – 1370 taškų, G.Venčkauskaitės – 1343. Pasaulio rekordas – 1417 taškų – nuo 2016 m. prikauso L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei.

Po apdovanojimo, kuriame penkiakovininkės medalius įteikė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė, Tarptautinio olimpinio komiteto narė olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė, naujoji olimpinė vicečempionė atsakė į Lietuvos ir užsienio žurnalistų klausimus.

Laura, ką galvojote bėgdama?

Galvojau apie tai, kad padariau falšstartą ir gausiu baudą. Dėl to ir bėgau labai greitai. Bet pirmame rate nesustabdė, o po antro rato žiūriu – manęs jau laukia prie šaudyklos. Pamaniau – pailsėsiu 10 sekundžių ir toliau dirbsiu du ratus. Bet tada jau skuodžiau, nes atsisukau ir pamačiau, kad varžovės artėja. Tuo metu sukirbėjo abejonė. Pagalvojau – o jei dėl to nesugebėsiu laimėti medalio. Bet paskutiniame rate jau pamačiau, kad artėju. Paskaičiavau, kad artinuosi prie antros vietos ir supratau, kad ją tikrai aplenksiu ir neužleisiu tos pozicijos. Ir taip stebuklingai viskas baigėsi.

Kiek medalis svarbus po traumos, kuri užklupo likus vos keletu savaičių iki žaidynių? Ir po pirmosios dienos, kai sakėte, kad nors plano įvykdyti nepavyko, kovosite iki galo?

Taip, pasiruošimas be traumų neapsėjo. Prieš mėnesį virtau su žirgu ir susilaužiau šonkaulį. Dėl to praleidau Europos čempionatą. Bet, nepaisant visko, aš vis tiek treniravausi ir tikėjau, kad esu geros formos ir kad viskas bus gerai.

Pirmą dieną fechtavimas nelabai džiugino, buvau susiplanavusi iškovoti daugiau pergalių. Todėl pagalvojau, kad gal tiesiog likimas toks ir gal ne šį kartą. Bet kitose rungtyse sugebėjau pasirodyti labai gerai. Ir viskas baigėsi puikiai. Esu laiminga, kad prajojau švariai, o paskutinėje, mano stipriausioje rungtyje, padariau viską ir iškovojau medalį, apie kurį svajojau ne tik aš, bet ir visa Lietuva. Tai yra visos Lietuvos medalis. Labai labai džiaugiuosi padovanodama jį Lietuvai.

Stadiono tribūnose aidėjo jūsų vardas, labai palaikė ir jūsų vyras Andrejus Zadneprovskis. Ar girdėjote?

Palaikymą jaučiau, ypač pabaigoje bėgimo. Ir aš žinojau, kad visi serga, visi laukia, visi nori, todėl aš negaliu apvilti ir privalau padaryti viską, ką galiu, Ir išspausti iš savęs maksimumą. Pabaigoje jaučiau, kad kojos buvo sunkios, galvojau, kaip tik neparvirsti, bėgti iki pat finišo, galingai. Sakiau sau, kad tikrai susikaupsiu, atiduosiu visas jėgas ir atbėgsiu iki finišo. Bet buvo tikrai nelengva.

Ką norėtumėte dabar pasakyti savo dukrai?

Mano dukra prašė parvežti medalį. Atsakiau – gali būti.  

Įstojote į savotišką klubą, kuriame buvo trys lietuviai – Virgilijus Alekna, Austra Skujytė ir jūsų vyras. Visi jie olimpinėse žaidynėse iškovojo mažiausiai po du medalius. Ką reiškia būti tokioje kompanijoje?

Solidu. Visą gyvenimą dėl to dirbame. Tiesiog mokame nugalėti. Labai džiaugiuosi, kad mums pavyksta olimpinėse žaidynėse laimėti medalius po kelis kartus.

Tai dovana visiems, nes bėgau ne tik už save, bet ir už visą Lietuvą.

Labai tikiuosi, kad rytoj mano kolegai Justinui Kinderiui pasiseks. Pirmoji jo rungtis džiugina. Bet neužbėkime įvykiams už akių. Nes matėte – žirgai, jojimas. Rio man nepasisekė, gavau 0 taškų. Galvoju, nejaugi vėl neprajosiu. Todėl pati sau teigiau, kad privalau prajoti, turiu įrodyti, kad aš galiu olimpinėse žaidynėse prajoti gerai. Labai jaudinausi. Dabar esu labai laiminga, kad sugebėjau prajoti be baudos taškų ir netikėtai pakilau į tryliktąją vietą.

Kai pamačiau tą numerį, pagalvojau – mano dukra Adriana gimusi 13 dieną, todėl šis skaičius man bus laimingas. Londone aš jojau su tryliktu žirgu. Šiandien trečiąją vietą užėmusi vengrė prieš mane jojo su tuo žirgu. Ji labai išsigando to trylikto numerio. Išsigando ir nukrito nuo žirgo, o aš prajojau labai gerai.

Ar ruošitės 2024 m. Paryžiaus žaidynėms?

Šitą klausimą man labai dažnai  užduoda. Bet dar nežinau atsakymo. Giliai širdyje tikrai nenoriu atsisveikinti su sportu. Nes myliu tai, ką darau. Myliu varžytis, myliu nugalėti. Laimėti, džiuginti. Sprendimo dar nėra. Dabar noriu tiesiog noriu pailsėti.