Neatrodo, kad naujoji dešimtis tave gąsdintų – atvirkščiai, regis, su kiekvienais metais įgyji vis daugiau ramybės. Tikrai nenustebino tas keistas skaičius, prasidedantis ketvertu?
Artėjant jubiliejui natūraliai ėmiau žvalgytis atgal – ką nuveikiau, ko išmokau, kur suklydau. Tik šiemet kažkodėl visai nenorėjau švęsti, viduje jaučiau savotišką pasipriešinimą. Draugai jau įpratę, kad per mano gimtadienį Trakuose plaukiame jachta: jiems net minties nekilo, kad galėtų būti kitaip, o aš dvejojau. Tačiau tada į Lietuvą atskrido dronas, su visa šeima – mama, dukryte Ona Ora, mylimuoju Aleksandru – bėgome į priedangą slėptis, ir tą absoliutaus egzistencinio nestabilumo akimirką supratau: gyvenimą reikia švęsti, nes jis be galo trapus. Tą patį vakarą visiems išsiunčiau kvietimus ir nusprendžiau, kad tiesiog džiaugsimės tuo, jog esame.
Naujas dešimtmetis manęs visai neglumina. Juokiuosi, kad tampu jauna vintažine moterimi, su metais įgaunu vis daugiau vertės, laisvės, atsipalaidavimo – ir vis mažiau sau meluoju. Džiugu, kad mūsų karta į amžėjimą jau žiūri teisingai, per anksti nenurašo savęs ir mėgaujasi gyvenimu bet kuriame tarpsnyje. Kartais pasijuntu net per mažai subrendusi: vis dar laukiu, kada pagaliau surimtėsiu, bet turiu įtarimų, kad to gali ir nenutikti. Ir net jei šiandien staiga viskas imtų ir pasibaigtų, tegalėčiau pasakyti „ačiū“: jau gavau gausybę gyvenimo dovanų, patyriau viską, apie ką galėjau svajoti. Prabėgusiuose metuose nieko nekeisčiau: jie buvo fantastiški, kontrastingi, kartais skausmingi, bet niekada nebuvo nuobodūs.