Tradicinė braziliška šeima: kokias vertybes ji puoselėja?

Prisijunkite prie daugiau kaip 72 tūkst. „Ji“ gerbėjų – tapkite grupės nariu „Facebook“ tinkle, paspaudę „Patinka“.

Brazilija yra viena tų šalių, kurioje itin gerbiamos ir saugomos senos tradicijos. Būtent čia išliko senosios brazilų šeimos, kurios, žinia, paprastai būna didelės ir draugiškos, kuriose suaugę vaikai visuomet padeda savo gimdytojams ir jaunesniems broliams bei seserims.

Ši Pietų Amerikos šalis – viena iš nedaugelio, kurioje itin ryškūs socialiniai skirtumai, tačiau patys brazilai tam neteikia pernelyg didelės reikšmės.

Šeimos narių skaičius Brazilijoje priklauso nuo to, kokiam visuomenės sluoksniui ji priklauso. Klasių struktūrą sudaro aukštesnioji, vidurinioji ir žemesnioji klasės. Aišku, tokį socialinį visuomenės suskirstymą galima rasti daugelyje pasaulio valstybių, juk suteikti vaikui išsilavinimą šeima gali tik tokiu atveju, jei jos finansinis pagrindas – stiprus.

Kadangi Brazilijoje tebėra ryškus klasių pasidalijimas, jauni žmonės paprastai neieško antrosios pusės iš kito visuomenės sluoksnio. Aukštesnių klasių šeimas dažniausiai sudaro daug šeimos narių, ir jose labiau nei kitų sluoksnių šeimose stengiamasi išsaugoti visas nacionalines tradicijas.

Dažniausiai gausias šeimas kuria didelių žemių savininkai. Tokios šeimos galva turi teisę vadovauti ir kištis ne tik į artimiausiųjų, bet ir į vaikų, brolių, seserų šeimos reikalus. Įdomiausia, kad kiekvienas šeimos narys privalo paklusti šeimos maitintojui. Jie ateina pas jį pasitarti arba tikėdamiesi, kad padės išspręsti kokius nors ginčus, konfliktus. Šeimos galvai paklūsta visi pas jį ir jo žemėse gyvenantys žmonės. Na, o kai būna religinės šventės, gimimo dienos ar vestuvės, visi be išimties privalo  dalyvauti šventėje.

Vidutinių klasių šeimos jau kiek mažesnės, o žemesnių klasių šeimose šeimos narių skaičius dar mažesnis. Pastarosiose šeimose užaugę jaunuoliai palieka šeimas, o merginos pagal tradiciją turi likti, kad prižiūrėtų ir rūpintųsi tėvais, jaunesniais broliais ir seserimis.

Jei kalbėtume apie vaikų auklėjimą, čia taip pat egzistuoja šiokių tokių ypatumų. Tarkime, berniukų ir mergaičių likimai šioje valstybėje skiriasi. Brazilų šeimose vaikai iki penkerių metų, berniukai ir mergaitės, visada žaidžia ir auklėjami kartu, nėra jokių lyčių skirtumų. Sulaukę penkerių, berniukai jau pradeda artimiau bendrauti tarpusavyje, mergaitės išstumiamos iš jų rato. O štai mažosios silpnosios lyties atstovės nuo penkerių metų jau pratinamos prie buities darbų: jos mokosi padėti mamai ir seserims, prižiūri mažesniuosius brolius, seseris.

Vyrai ima žvilgčioti į merginas, kai šioms sueina 13 metų. Tokio amžiaus panelės jau vadinamos mažosiomis poniomis. Už vyrų jos ištekinamos gana anksti ir paprastai už penkeriais arba dešimčia metų vyresnio vyro.

Na, o brazilų vaikinai... Štai iš jų, kad ir kokio amžiaus būtų, neverta tikėtis jokios pagalbos. Nuo 15 metų vaikinai ima ruoštis santuokai, įgyja išsilavinimą.

Dar visai neseniai daugeliui Brazilijos merginų mokslas buvo nepasiekiamas. Kodėl? Nes 15-os metų ji jau turėdavo ištekėti. Tapusi žmona, ji visą save privalėdavo skirti vaikams, rūpintis namais. Į bet kokią įmonę jauna mergina galėdavo įsidarbinti tik lydima motinos arba vyresniosios sesers.

Brazilijoje jaunuolis pas merginą gali ateiti į svečius tik tuomet, jei jie draugauja ne porą mėnesių ir kai aplinkiniai juos jau vadina įsimylėjėliais. Vaikino nelaimei, jis negali pabūti vienas su mylimąja – greta jų visuomet šmėžuoja kas nors iš vyresnių šeimos narių. Kitas įsimylėjusios porelės etapas – sužadėtuvės: jaunuolis merginos tėvų prašo jų dukros rankos.

Po sužadėtuvių mergina ima krauti sau kraitį. Brazilijoje iki šiol gyvuoja ši tradicija, tai laikoma pavyzdžiu daugeliui merginų. Tačiau dabar šiuolaikinės brazilės tampa vis savarankiškesnės, stengiasi  pačios spręsti savo problemas ir kurti asmeninį gyvenimą.

Kai šios Pietų Amerikos valstybės dailiosios lyties atstovėms mokslas tapo lengvai prieinamas, daugelis jų susiranda prestižinį darbą ir nepalieka jo net ištekėjusios. O merginos iš žemesnės klasės paprastai dirba valstybinėse įstaigose, įmonėse ir kontorose (medicinos seselės, mokytojos, administratorės, paslaugų sferos darbuotojos).

Po vestuvių brazilės gali arba likti darbe, arba namie. Deja, Brazilijoje tėvai iš žemesnio socialinio sluoksnio negali išleisti mokytis atžalų į prestižines mokymosi įstaigas. Tad šios klasės jaunimas paprastai įgyja vidurinį išsilavinimą ir susiranda (pa)prastesnį darbą.

Vaikų požiūris į tėvus – labai pagarbus. Vaikai auklėjami apsupti tradicijų, nuo mažens jie mokomi gerbti ne tik tėvus, bet ir vyresniuosius šeimos, giminės narius. Be to, Brazilijoje vaikai su mažesniais broliais ir seserimis privalo elgtis švelniai ir gerai, rūpintis jais ir padėti jiems.

Kai namus palieka jau užaugę vaikai, jaunesnieji privalo likti su tėvais ir padėti namie. Neretai jaunesni sūnūs su tėvais lieka net ir vedę, kad galėtų jais rūpintis. Taip po vienu stogu gyvena net kelios kartos. O štai merginos visuomet išeina į sutuoktinio namus ir tik per šventes atvyksta pas tėvus į svečius, kai susirenka visa šeima. Tėvai niekada neatsisako padėti savo vaikams. Beje, labiausiai pagalbos gali tikėtis sūnūs, nes dukros išeina į mylimojo šeimą ir nuo šio momento jai nereikalinga pagalba.