Lietuvos rinktinės narys biatlonininkas Karolis DOMBROVSKIS (29) anksti suprato, kad sportininko karjera – neamžina, tad ėmėsi kulinarijos mokslų ir, kurį laiką išgyvendamas sportinių nusivylimų periodą, sėkmingai dirbo sostinės sušių restorane.
Karolio komandos draugas biatlonininkas Vytautas Strolia dar žiemą pasakojo, kaip aistringai iš Nemenčinės kilęs sportininkas treniruočių stovyklose ruošia vakarienę. Žurnalo pasiūlymas atsidurti kulinariniame puslapyje olimpiečiui buvo puiki proga prisiminti sušių kelią iki stalo. Desertui pasirinko panakotą – ne bet kokią, o gardintą šaldytomis mamos sode rinktomis braškėmis ir avietėmis. „Į virtuvę paauglystėje mane atvedė aplinkybės, o gal paskatino pati prigimtis, nes šeimoje natūraliai pasiskirstėme veikla: vyresnysis brolis Pavelas su tėčiu eidavo į garažą ir kartu tvarkydavo didesnius namų ūkio reikalus, o aš likdavau virtuvėje padėti mamai – maišyti, pjaustyti, plakti, kočioti, barstyti...
Gimiau Nemenčinės lenkų šeimoje, kurios šaknys siekia XVIII amžių, mano proproseneliai ilsisi to paties miestelio kapinėse, taigi mama daug virtuvės subtilybių perėmė iš savo mamos ir net iš senelės. Būdama gerokai per aštuoniasdešimt, močiutė kepa skaniausias bandeles su cinamonu ir uogiene, o per metų šventes jos krosnyje pakvimpa milžiniška bandelė su aguonomis ir cinamonu. Tokia namų aplinka negalėjo nehipnotizuoti. Net nepastebėjau, kaip pats pradėjau Velykoms kepti sausainius ir citrininę bobą, o kasdienai – vaflius. Žinau, šiandien kalbėti apie namų šeimininkės statusą ir pareigas šeimoje nėra populiaru ir kieta, tačiau mačiau, kad mama jautėsi laiminga, jog didesnę gyvenimo dalį niekur nedirbdama galėjo kurti namų jaukumą ir šilumą. Jai buvo labai malonu skaniai gaminti trims savo vyrams – vienam parėjusiam iš darbo, kitiems dviem – iš mokyklos.“