Troleibusą vairuojanti Inga – apie susipažinimo raštelius, keisčiausią radinį ir kuriozą: „O tada greit išlipo“

Sostinės troleibusų keleiviai pamatę už vairo sėdinčią Ingą vis dar nustemba, tačiau ji patikina, jog kolektyve ji – tikrai ne vienintelė moteris. Ir nors atsiranda tokių, kurie vis dar spaudžia į rėmus ir sako, kad toks darbas labiau tinka vyrams, I.Vosylienė neabejoja, jog moteriška intuicija šioje srityje kaip niekad reikalinga. Be to pabrėžia, kad visi sostinės troleibusai yra su automatine pavarų dėže.

„Greičiai mieste nėra dideli, pastebėjau, kad dažniausiai važiuojame 30-40 km per valandą greičiu, bet susitelkti reikia ne tik į tai – stebime ir keleivius, o moterys juk labai pastabios ir atsakingos. Šiame darbe esame įspausti ir į laiko rėmus, juk grafikai sudėti minučių tikslumu, todėl ta disciplina labai padeda“, – šypteli ji.

Inga džiaugėsi, kad šis darbas jai tapo stabilumo garantu – juk per pandemiją daugelis aptarnavimo srityje besidarbuojančių žmonių negalėjo užsiimti savo veikla, o viešojo transporto vairuotojai toliau dirbo.

„Pastebėjau, kad po pandemijos atėjo labai daug jaunų žmonių. Man smagu, jog aš pati čia atsidūriau, galima sakyti, pereinamuoju laikotarpiu – dar spėjau pasimokyti iš tikrų veteranų, o dabar matau ir jaunąją kartą. Trinasi ir linija tarp prestižinio ir mažiau prestižinio darbo. Būna, kad sustojus troleibusų žiede per pertraukas prieina jaunimas ir kažko paklausia, pasidomi troleibusų subtilybėmis“, – Žmonės.lt pasakojo I.Vosylienė.

Troleibusų vairuotojų tarpe yra nemažai šeimomis dirbančių porų, o vėliau dažnai šią profesiją pasirenka ir jų vaikai. Pati Inga čia atėjo per užimtumo tarnybą, tačiau šyptelėjusi prasitarė, kad galiausiai viskas puikiai sutapo – jos tėtis ne vienerius metus sėdėjo už autobuso vairo, o ji visuomet norėjo rasti kažką, kas juos dar labiau sujungtų. Taip pat Ingai patinka, kad darbą gali pradėti anksti ryte, taip jau pusę trijų visą savo laiką Inga gali skirti vaikams.

„Visi keliamės tikrai labai anksti, o aš pati mėgėja pamiegoti iki paskutinės minutės... Prisipažinsiu, kad kartą teko pramiegoti (šyptelėjo), tai nuo to karto tenka užsistatyti du žadintuvus. Dirbant biure galima būtų tiesiog atsiprašyti ir pabaigti vėliau, o čia viskas kitaip – troleibusas būtinai turi išvažiuoti pagal grafiką. Todėl, kaip ir sporte, čia turime atsarginius „žaidėjus“, kurie troleibusų parke visuomet sėdi ir reikalui esant perima darbą“, – keleiviams nežinomą detalę atskleidė Inga.

Ji taip pat prasitarė, kad visus troleibuso vairuotojus į darbą rytais „surenka“ specialus autobusiukas ir nors keltis dabar reikia kone viduryje nakties, į darbą biure tikriausiai negrįžtų. Tikriausiai disciplinos moteriai prideda ir Mykalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje įgytos žinios – Inga ten lankė didelio susikaupimo reikalaujančias baleto pamokas.

„Seniau dirbau ofisinį darbą ir man tikrai buvo daug sunkiau atsikelti ir per kamščius važiuoti į darbą aštuntai valandai nei dabar. Dažnai jau sekmadieniais sukdavau galvą, kad vėl reikės į biurą ir vėl prasidės visokios ataskaitos. Ten viskas amžinai „degdavo“, jausdavau begalinį stresą... O čia dar nei karto man to nebuvo. Taip, anksti keliuosi, bet jau esu įpratusi ir kaip koks kareivis greit atsigeriu kavos, susirišu plaukus į uodegą, ir apsivelku uniformą. Nebereikia prie veidrodžio stovėti ir sukti galvos, o ką čia apsirengus?“ – savo darbo privalumus išdavė pašnekovė.

Troleibuso vairuotojų darbas išties atsakingas, juk jų keleivių tarpe nemažai į mokyklas vykstančių jaunuolių, o kelyje kaskart laukia vis nauji iššūkiai. Laimei, per devynerius metus Inga dar nei karto nepateko į jokį eismo įvykį, tačiau per daug dėl to džiaugtis ji sau neleidžia ir su šypsena veide sako, kad kai kurie į kelionę pasiima net relikvinę detalę.

„Turiu močiutę, kuri labai religinga, bet vos pradėjusi vairuoti troleibusą jai pasakiau, kad patys religingiausi žmonės dirba būtent čia, nes kone kiekvienas vairuotojas turi kokį kryžiuką ar ambrazėlį. Jei tai padeda kelyje – aš tik už“, – kalbėdama su Žmonės.lt nusijuokė Inga.

Paklausta apie stereotipus I.Vosylienė prisiminė itin kuriozišką situaciją. Vienas vyresnio amžiaus vyras niekaip negalėjo patikėti, kad tokią didelę transporto priemonę gali vairuoti moteris ir galiausiai pasielgė taip, kaip tikriausiai nesitikėjo niekas.

„Kartais pamainomis vairuotojai pasikeičia viduryje maršruto ir buvo toks nutikimas, kad keleivis, vyresnio amžiaus vyras, pamatęs, kad su uniforma įlipau aš ir sėdu už vairo, pradėjo mano kolegos klausinėti ar dabar teks važiuoti su šia mergaite. Tai buvo triašis, ilgas troleibusas ir jis stebėjosi, kaip čia dabar aš galėčiau jį vairuoti… Net kelis kartus perklausė, ar aš vairuosiu ir galiausiai atkirto, kad su manimi šį kartą nevažiuos, o tada juokdamasis išlipo. Buvo tikrai komiška situacija“, – nutikimą atskleidė Inga.

Dėmesio už troleibuso vairo sėdinčiai moteriai išties nestinga, ją pastebi ne tik keleiviai, bet ir prasilenkiančių automobilių, motociklų ir net dviračių vairuotojai. Tiesa, tam įtakos turi ir sezoniškumas – Inga pastebi, jog daugiausia žvilgsnių ji sulaukia atšilus orams.

„Buvo ir toks atvejis, kai stovint prie šviesoforo šalia stabtelėjo dviratininkas ir ranką atrėmęs į atidarytą mano langą, kartu palaukė žalios šviesos. Dažnai taip daro ir motociklininkai, tada kažko ir paklausia. Manau, kad visiems malonu matyti jauną ir simpatišką žmogų, nepriklausomai nuo to, koks tai būtų darbas“, – neabejoja ji.

Tiesa, kartais tas dėmesys būna ne tik iš draugiškumo, pasitaiko ir susipažinti su dailia vairuotoja nusiteikusių vyrukų. Tačiau jie ne vieninteliai, kurie rodo jai dėmesį – Inga socialiniuose tinkluose dažnai sulaukia palaikymo žinučių ir iš moterų. O neseniai užmezgė ryšius su vairuotoju iš Pekino, kurio didžiausia svajonė – gyvai pamatyti gatvėje važinėjančius „Škoda“ 14 TR troleibusus, kol jie dar netapo muziejaus eksponatais.

„Seniau, kai dar parduodavome bilietus, būdavo, kad įdėdavo ir kokį raštelį, o tada staigiai išlipdavo. Dažniausiai tai būdavo telefonų numeriai ir kiti bandymai užmėgsti ryšį. Tiesa, kartą buvau su kepure, tai tada paliko „atsiliepimą“, kad labai graži kepuraitė-skrybėlaitė“, – pasakojo geros nuotaikos nestokojanti troleibuso vairuotoja.

Dirbant nuolat besikeičiančioje aplinkoje būna visokių situacijų, tačiau Inga pastebėjo, kad daugumai žmonių labai svarbu pamatyti vairuotoją su uniforma. Tuomet natūraliai atsiranda didesnė pagarba ir supratimas.

„Iš darbo ir į jį visada vykstu su uniforma. Žmonės tikrai atkreipia dėmesį, o jei būna kokie nors konfliktai tarp keleivių, pamatę mane tokią, visada kitaip reaguoja, nes supranta, kad ne šiaip sau kažkokia moteris atėjo. Bet yra buvę ir juokingų situacijų. Štai kartą man įlipus į troleibusą pastebėjau, kad maži vaikai labai pasimetė, prasidėjo burzgėjimas ir vėliau paaiškėjo, jog jie sumaišė mane su kontroliere“, – prisiminė Inga.

Ji taip pat atsakė ir į tikriausiai dažnam keleiviui kylantį klausimą, ar už troleibuso valymą atsakingas pats vairuotojas. Inga sakė, jog juos valo VVT personalas, kuris laukia parkuose, tačiau vairuotojai po kiekvieno maršruto atsakingai peržiūri saloną, kuriame dažnai aptinka, kaip ji pati vadina, sezoninių radinių. Rudenį rasti pirštines, skėčius ar mokyklinuko paliktą kuprinę – itin dažnas atvejis. Visus daiktus vairuotojai priduoda į grąžintinų skyrių. Visgi, pasiteiravus apie keisčiausią radinį, Ingą nustebina.

„Mano didžiausias „radinys“ buvo žmogus (šyptelėjo). Tiksliau, ant galinės sėdynės miegantis keleivis. Kartais baisu prieiti, nesinori konfliktinių situacijų, bet galime įsikviesti pagalbą ir tada apsauga jau tuo žmogeliu pasirūpina“, – patikino moteris.

Darbas su žmonėmis ne visuomet rožėmis klotas, troleibusų vairuotojai susiduria ir su kritika. Ne retai keleiviams atrodo, kad net dėl elementarių problemų ar gedimų yra kaltas būtent už vairo sėdintis žmogus. Tokiems keleiviams Inga perdavė itin svarbią žinutę.

„Dažnai žmonėms atrodo, kad dėl visko visada kaltas vairuotojas, net jei koks kondicionierius tą dieną neveikia. Pro mus praeina nemažai negatyvo, keleivių emocijų, kritikos, bet reikia mokėti atsiriboti ir suprasti, kad kritika skirta ne tau asmeniškai, ne tavo asmenybei ir išmokti tinkamai reaguoti, neišplėtoti konflikto. Žinoma, yra ir labai daug teigiamo atgalinio ryšio – keleivio šypsena, linktelėjimas galva ar rankos pakėlimas sukelia teigiamas emocijos. Troleibusų parko bendruomenė taip pat labai draugiška ir palaikanti.

O žmonėms noriu perduoti, kad kiekvienas tikrai dirbam jų labui ir jei pasitaiko kažkokių klaidų, viskas žmogiška. Tikrai specialiai nepaliekame atbėgančių keleivių ir durų prieš nosį neuždarome (šypteli). Mūsų veidrodėliai nėra povandeninio laivo lokatoriai, galime juk tikrai nepastebėti. Apskritai labai raginu niekada į beužsidarančias duris nekišti nei rankų, nei kojų. Užtenka pamoti ir galėdamas vairuotojas tikrai pakartotinai jas atidarys. Saugokime vieni kitus“, – užbaigdama pokalbį su Žmonės.lt kalbėjo Inga Vosylienė.