„Ach tu puikus mano svajonių kūrinėli, kada aš pamačiau tave vieną vakarą cirko arenoj, nuo tada dingo mano sielos ramybė. Aš jums pasiunčiu savo foto, kad kada kai kam siela jausis vieniša, prisimintum vieną žiūrovą, kuris liko su ilgesiu širdy, su manimi krūtinėj.“ Šiuos žodžius 1940-ųjų spalio 18-ąją parašė nežinomas vilnietis Antanas. Juos skyrė tada dar visai jaunai dvidešimtmetei lietuviško cirko žvaigždei Jadvygai STANKUTEI-RAMANAUSKIENEI (1920–2007).
Vilniaus Odminių skvere, priešais katedrą, šimtai žiūrovų karštais aplodismentais sveikino kiekvieną artistą. Bet labiausiai plojo jai – Jadziūnei... Praeis keliolika metų ir ši pavardė skambės daugybėje šalių, Lenkijoje, tuometėje Čekoslovakijoje, Italijoje, Rumunijoje. O kol kas jauna išvaizdi gražuolė savo talentu ir grožiu daužė širdis šimtams vyrų Lietuvoje.
„Ar ne piene virta?“
Lietuviškas cirkas iškilo veikiamas liaudies tradicijų ir atvykstančių Vakarų cirkų. Pirmosios trupės buvo negausios – vos po keletą atlikėjų. Vaidindavo daugiausia tos pačios šeimos nariai –atlikdavo po keletą numerių. Dažnai ištisa dinastija plėtojo tą patį žanrą. Artistai nuo vaikystės būdavo rengiami pačiose trupėse.
Nepavydėtinas ir sunkus buvo pirmųjų cirko artistų darbas. Bemaž visą reikalingą rekvizitą jie darydavosi patys, ko nesugebėdavo – padėdavo įvairios dirbtuvės. Todėl gana dažnai trūkinėjo lynai – savadarbiai neišlaikydavo apkrovos. O jei kas iš keliolikos metrų aukščio nukrisdavo, tai būdavo laikoma tiesiog nelaimingu atsitikimu. Norėdami turėti darbą, būti paklausūs, pirmieji mūsų cirko žmonės neretai rizikuodavo gyvybe – kad tik įtiktų publikai, ją nustebintų.
1929 metais atsirado pirmas profesionalusis cirkas „Aušra“. Pradžioje tai iš tiesų buvo tik mažas keturių žmonių „balaganėlis ant ratų“, artistai per kaimus, miestelius keliaudavo pėsti, rekvizitą veždavo dviračiais. Palapinę atstodavo į žemę ratu susmaigstyti ir kaspinu apjuosti kuoliukai. Pamažu trupė išaugo, įsigijo sunkvežimį, 1934-ųjų antrojoje pusėje jau turėjo per dvidešimt artistų ir personalo, net du automobilius. 1930 metais Klaipėdoje atsirado ir balta „Aušros“ vasaros palapinė (kaip tada rašė spauda – „dačkė“), kiek vėliau pasirodė dresuoti žvėrys.
Tikra šio cirko, vėliau ir kitų trupių pažiba neginčijamai buvo Jadvyga Stankutė iš Tauragės apskrities Balandžių kaimo. Stankų šeimos galva XX amžiaus pradžioje išvyko uždarbiauti į Ameriką. Iš užjūrio parsivežtą fordą su brezentiniu stogu apylinkėse žinojo daugelis, jį pamačiusios dievobaimingos moterėlės žegnodavosi. Tačiau šeima, kurioje augo septyni vaikai, mašina neilgai džiaugėsi – gana greitai nuskurdo. Tai buvo vienas veiksnių, lėmusių būsimos primadonos kelią į cirką.