Tūkstančiams choristų diriguosiantis P.Gylys – apie pirmąją savo Dainų šventę ir išskirtinį kūrinį

Dirigentas Povilas Gylys / Paulius Peleckis/BNS nuotr.
Dirigentas Povilas Gylys / Paulius Peleckis/BNS nuotr.
Greta Zulonaitė
Šaltinis: BNS
2024-07-06 16:15
AA

Dainų šventė tapo mums šventa, sako šimtmečio renginyje tūkstantinei choristų miniai šeštadienį diriguosiantis Povilas Gylys.

– O kaip Dainų šventės dalyvio?

– Kaip muzikos mokyklos choro dalyvis aš dalyvavau 1959 metų Vilniaus miesto Dainų šventėje, ji vyko Kalnų parke ir tada mes dainavome „Šaltyšių“, „Varnėnai atskrido“, dirigavo Adolfas Krogertas, Juozas Karosas. O po to, 1960 metais, kaip „Ąžuoliuko“ dalyvis, nes aš – vienas pirmųjų „Ąžuoliuko“ dainininkų, jau buvau pirmoje Dainų šventėje, kuri vyko Vingio parko estradoje.

Vėliau dalyvavau kaip chorų vadovas (...). Dirigentu Dainų šventėse buvau nuo 1980 metų.

Šokių diena „Amžių tiltais“ vakarinis koncertas (88 nuotr.)
+82

– Ar pirmojoje savo Dainų šventėje, kaip choro dalyvis, jau mąstėte apie tai, kad norėtumėte būti kitoje pusėje ir diriguoti?

– Mano šeimoje tėveliai nebuvo muzikantai, bet tėvelis dainavo chore, dėdė dirbo profesiniame „Lietuvos“ ansamblyje. Aš visada lankiausi su tėveliais koncertuose ir man chorinis dainavimas labai patiko. Galvojau, kad man taip pat norėtųsi vadovauti chorui.

Kai pradėjau dainuoti „Ąžuoliuko“ chore, mano pedagogas ir vadovas Hermanas Perelšteinas nutarė, kad turiu galimybių ir talentų diriguoti. Aš, būdamas 14 metų, jau dirigavau „Ąžuoliuko“ choro koncertuose ir mano pirmasis kūrinys buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Aš padainuosiu dainų dainelę“.

Po to vieną dieną Hermanui Perelšteinui sakau: žinote, aš norėčiau studijuoti dirigavimą. Tada įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. (...). Po dvejų metų studijų J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, įstojau į konservatoriją (...).

Po to studijavau Sankt Peterburge aspirantūroje, studijavau Vienoje. Mano noras dainuoti buvo didelis, nes aš nuo pirmos mokyklos klasės jau turėjau neblogą balselį ir dalyvavau visokiuose konkursuose. Man patikdavo dainuoti.

Dirigentas Povilas Gylys / Paulius Peleckis/BNS nuotr.

– Ar prisimenate savo pirmąją kaip dirigento Dainų šventę? Koks buvo jausmas joje dalyvauti?

– Jeigu kalbėtume apie pirmąją Lietuvos dainų šventę, tai pirmas jausmas, aišku, atsistojus prieš estradą, nors turėjau patirties jau studentų „Gaudeamus“ šventėse, bet tai buvo labai jaudinantis momentas, kai į tave žiūri tūkstantinis choras ir tu, pakėlęs rankas, turi visų žmonių balsus. Tu turi juos vesti, jiems turi vadovauti atliekant kūrinį.

Žinoma, tai labai jaudinantis dalykas. Labai stiprus masės poveikis. Reikia turėti jėgų ir psichologiškai tam, kad tau choras paklustų ir tavo mostas būtų įtaigus, perteikiant kūrinio nuotaiką. Ir džiaugsmas tuo pačiu. Jauti plakančias žmonių širdis.

– Jūsų pirmoji Dainų šventė buvo sovietmečiu. Ar atsimenate, kokiomis nuotaikomis tada gyveno Lietuva? Ką reiškė ši šventė tuo metu?

– Galbūt pradėsiu nuo šiek tiek anksčiau. Kai sovietai „išvadavo“ Lietuvą 1945 metais, tada 1946 metais įvyko Dainų šventė. Aš gimiau metais vėliau, bet iš to repertuaro, kurį mes turime, iš tų išlikusių knygų, iš tų žmonių įspūdžių... Viena vertus, sovietai mus „išvadavo“, bet mes nepasiduodame, mes dainuojame savo lietuvių liaudies dainas ir noras dainuoti lietuvių dainas buvo labai didelis. Tai vedė žmones atvykti į Vilnių ir padainuoti.

Nesakyčiau, kad čia gimė koks nors protestas, bet tas vienybės, tautiškumo jausmas, nors buvo dainuojamos ir tarybinės dainos, bet tuo pačiu buvo dainuojamos ir liaudies dainos. Kaip nekeista, 1946 metais šalia Sovietų Sąjungos himno skambėjo Vinco Kudirkos „Lietuva, Tėvynė mūsų“, nes tada dar nebuvo to himno, kurį vėliau teko dainuoti.

Dainų šventės ansamblių vakaras „Gyvybės medis“ (150 nuotr.)
+144

Tas jausmas žmonių nepaprastai stiprus. Dabar vyksta kai kurių žurnalistų paieškos kažkokių faktų, įrodančių, kad žmonės prievarta buvo varomi į chorus. Man teko dirbti su studentais, jaunimu nuo 1975 metų iki 1981 metų, buvau Vilniaus universiteto mišraus choro vadovas. Tai didžiulis choras, šimto žmonių choras, bet nebuvo nė vieno žodžio, kad kas nors per prievartą stumtų į Dainų šventę. Ne. Jie visi puikiai suprasdavo situaciją, to sovietiškumo, politizavimo niuansą. Tas buvo nustumta į šoną. Svarbu, kad mes galėjome pagiedoti „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“, „Lietuviais esame mes gimę“, liaudies dainas. Buvo tas jausmas ir tas noras pajusti – Lietuva suvažiavo į Dainų šventę – ir gieda, ir dainuoja.

– Jūs pasakojate apie tai, kaip buvo sovietmečiu, kad dalyvavimas Dainų šventėje buvo vienybės išraiška, ne protesto forma. O apie ką dabar yra Dainų šventė? Ar manote, kad ji šiuo metu turi kitokią prasmę nei turėjo tuo metu?

– Nuo 1990 metų repertuare įvyko savotiškas lūžis. Tada atsisakyta viso to tarybinio repertuaro, tada atsikvėpė ir chorų vadovai, ir repertuarinė komisija, kuri galėjo išsitiesti, skambėjo nauji kūriniai, kurie šlovino mūsų atgautą, iškovotą laisvę.

Man didžiausią įspūdį paliko (įvykiai – BNS) prie parlamento, kada didžiulė masė žmonių naktimis budėjo ir mes ten dainavome, giedojome. Jokios prievartos nebuvo. Per Sąjūdžio suvažiavimus ir mitingus Vingio parke taip pat. Ta nuotaika, tas dvasingumas persikėlė į Dainų šventę. Ji pasidarė mums šventa, mes be jos negalime. Lietuvis be liaudies dainos ir be dainos negali. Kiek mes turime darbo dainų, vestuvinių dainų, karo dainų. Be galo daug. (...) Esame tikrai labai turtingi, todėl ir dabar meilė tėvynei, žmogui, laisvei – tos idėjos gyvuoja ir šioje Dainų šventėje.

Dirigentas Povilas Gylys / Paulius Peleckis/BNS nuotr.

– Jūs paminėjote, kad po 1990 metų, įvykus lūžiui, šlovinome atgautą nepriklausomybę. Ar pastarųjų metų Dainų šventė vis dar apie tą patį? Ar jos prasmė yra pakitusi?

– Manau, kad į tai geriausiai atsako šių metų Dainų šventės scenarijus. Man teko būti toje komisijoje, kuri vertino scenarijų. Jis buvo sudarytas taip – žemė, vanduo, miškas... Per gamtą mes perteikiame ištikimybę savo tėvynei, meilę jai, ryžtą apginti ją, todėl šios Dainų šventės Dainų dienoje skamba ir kūriniai, kurie skambėjo pirmoje Dainų šventėje, mūsų klasikų kūriniai.

Skamba kūriniai, kurie parašyti dabartinių kompozitorių. Aišku, finale skambės dabartinių kompozitorių kūriniai, o baigsime lietuvių klasika – „Kur giria žaliuoja“, „Lietuva brangi“. Toje šventėje viskas persipynę – yra ir šiuolaikinių kūrinių, ritmų. Mes negalime sustoti vietoje. Liaudies daina įgauna šiuolaikišką ritmą.

– „Lietuva brangi“ bus tas kūrinys, kuris šeštadienį uždarys Dainų dieną. Tūkstantiniams chorams diriguosite jūs.

– Man suteikta didelė garbė šioje Dainų šventėje diriguoti tą kūrinį.

– Ar tai bus pirmas kartas, kai jūs Dainų dienoje diriguosite šį kūrinį?

– Taip, pirmas kartas. Prieš tai teko diriguoti ir „Kur giria žaliuoja“, „Kur bėga Šešupė“ ir Gintauto Abario kūrinius... Daug kūrinių buvo.

– Ką jums reiškia būtent šis kūrinys?

– Maironis savo eilėraštyje perteikia gražiausius visų lietuvių jausmus ir mintis, apdainuojant Lietuvą tėvynę. Ten yra ir apie laukų, upių grožį, apie mūsų sesučių grožį, apie bočių kapus, apie mūsų dainių talentų didybę, kuri šlovino Lietuvą.

Tai genialus kūrinys. Juozas Naujalis nepaprastai tiksliai perteikia tą nuotaiką, su ta gražia, nuoširdžiausia, lietuviškiausia melodija, kuri liejasi iš širdies.

Dirigentas Povilas Gylys / Paulius Peleckis/BNS nuotr.

– Ką jaučiate, kai skamba šis kūrinys, kai diriguojate?

– Pasididžiavimą savo tėvyne ir meilę grožiui, žmogui, kuriančiam tą Lietuvą, ginančiam tą Lietuvą.

– Dainų šventės tradicijai – šimtas metų. Kodėl ji išliko ir gyvuoja?

– Pirmosios lietuvių Dainų šventės – 1924 metais, 1928 metais ir vėliau – išliko dėl to, kad išliko tas lietuvio genas, genas meilės dainai ir tėvynei per dainą.

Dainų šventės prasidėjo ne iškart 1924 metais. 1924 metais buvo visuotinė Lietuvos dainų šventė be Vilniaus krašto tada dar, bet reikia pradėti nuo klojimo vakarų, klojimo teatro, kur caro priespaudos laikais susirinkę skambėdavo chorai, jie atlikdavo liaudies dainas.

Didžiulę įtaką turėjo J. Naujalis, kaip vargonininkas, organizuodamas vargonininkų kursus, skelbdamas laikraštyje „Vargonininkas“ kūrinius ir vadovaudamas bažnytiniam pasaulietiniam chorui. (...) Negalima pamiršti ir mūsų Klaipėdos krašto, kur vyko lokalios dainų šventės.

Būtent lietuviai nešė tą šventę, meilę dainai per visas audras, kurias patyrė mūsų Lietuva.

– Ačiū jums už pokalbį.