Turkmėniško kraujo turinti Giulija: „Dėl tamsesnio gymio į mane rodydavo pirštais“

Trumpa dosjė

• GIMIMO DATA IR VIETA. Kovo 22 d., Trakai.
• ZODIAKO ŽENKLAS. Avinas.
• DIDŽIAUSIAS GYVENIMO IŠŠŪKIS. Bet kuris naujas muzikinis projektas man – iššūkis, visada reikia pasistengti, kad būtų gerai ir pačiai, ir kitiems. 
• ĮSIMINTINAS GYVENIMO ĮVYKIS. Kai prieš trejus metus – iki pandemijos – surinkau gyvo garso grupę ir važinėjome koncertuodami po Lietuvą. To labai trūksta.
• GERIAUSIAS DRAUGAS (-Ė). Dukra Monika. Dabar jau tapome kaip sesės, kurios ir palaiko viena kitą, ir pasiginčija. 
• TRUKDANTI BŪDO SAVYBĖ. Labiausiai trukdo tikėjimas ir pasitikėjimas žmonėmis, esu ne kartą nudegusi. 
• POMĖGIS. Skaityti knygas. Ypač patinka gilūs, psichologiniai detektyvai. 
• SKANIAUSIAS PATIEKALAS. Rytietiškas plovas. Jį mane išmokė daryti amžiną atilsį tėtis. 
• GERIAUSIAS POILSIS. Prie jūros. Nesvarbu, koks oras. 
• PRIETARAS. Nesu prietaringa, bet iš prigimties turiu stiprų šeštąjį pojūtį. Kartais net nuspėju įvykius.
• GROŽIO PROCEDŪRA. Veido masažas, kaukės. Ir, žinoma, vandens procedūros – šilta vonia, burbuliukai...
• AUGINTINIS. Katinas Lordas, rusų mėlynasis.
• LABIAUSIAI ERZINANTI KITŲ SAVYBĖ. Kai žmonės pradeda gyventi svetimo asmens gyvenimą, aptarinėja, apkalbinėja, net neįtardami, kaip viskas yra iš tiesų.

Sakoma, po 50-ies ateina auksinis amžius, kai sau galima leisti viską... Pritariate?

Sutinku, dabar išties gyvenu auksinį amžių: dukra turi savo gyvenimą, mamytė sveika, vyras irgi. Dabar jau galiu veikti, ką noriu, dirbti, ką noriu. Jei kažkas nemiela, jau nebijau atsisakyti, kaip kad jaunystėje. Išmokau sakyti „ne“. Užaugau (šypsosi).

Mūsų kartos žmonės auklėti taip, kad nebuvo galima pasakyti „ne“. Reikia ir darai. Dabar aš jau galiu apginti savo nuomonę. Jaučiuosi laisva, sukūrusi savo gerovę, pasiekusi savo didžiuosius gyvenimo tikslus. Galiu rinktis iš naujo, kaip gyventi. Gali mokytis, gali tiesiog knygą skaityti, kada nori ir kokią nori. Jau nebereikia įrodinėti pasauliui, kas esi ir ką sugebi. 

Galėtumėte viską mesti ir ekspromtu tiesiog išskristi viena kur nors paatostogauti?..

Norėčiau būti tokia laisva, bet... visą laiką galvoju apie kitus. Sakoma, reikia save mylėti, bet turiu mamytę, šeimą, gyvūnų, kuriais reikia pasirūpinti. Man svarbūs šalia esantys žmonės. Nors... po truputį jau mokausi gyventi šiek tiek egoistiškiau. Tačiau ne, negalėčiau vieną rytą prabudusi į viską spjauti ir pasakyti: „Laba diena, aš išskrendu į Italiją!“

Kaip sutikote 55-ąjį gimtadienį? 

Šis gimtadienis buvo ypatingas, nes daug draugų skambino ir kvietė išeiti. Kadangi susibūrimai uždrausti, sveikino lauke, saugiai, per atstumą net taurę šampano pakėlėme. Vertinu tiesioginį bendravimą, kai gauni sveikinimą ne žinute. Kai ne eilėraštį parašo, bet pasako linkėjimą savo žodžiais. Tada jauti, kad tam žmogui esi svarbus.

Negąsdina skubantys metai?

Jei atvirai – ne. Nesidairau į praeitį, nesigraužiu, kas buvo ne taip. Negyvenu ir dešimčia metų į priekį, kaip seniau. Tai beprasmiškas laiko švaistymas. Stengiuosi gyventi čia ir dabar. Kiekviena prasmingai praleista diena pasiteisina labiau. Tai supratau tėveliui susirgus onkologine liga. Trejus metus su ja kovojome, deja, šiandien jo nebėra.

Būdavo, vieną dieną ateini į ligoninę, pakalbi su vienu ligoniu, kitam stiklinę vandens atsigerti paduodi, o kitą dieną žiūri – lova tuščia, pasiglemžė liga. Suvoki, kaip viskas laikina. Todėl ir sakau, kad reikia gyventi šiek tiek egoistiškai, pilnakraujį gyvenimą. Bet dažniausiai mes, mamos, gyvename dėl vaikų, dėl kitų. O mama, manau, turėtų būti svarbesnė, nes vaikas užaugs, jo dar laukia daug akimirkų, jam viskas prieš akis. Kai sakome: „kada nors pagyvensime dėl savęs“, nepagalvojame, kad tas laikas gali ir nebeateiti. 

Jūs nebijote garsiai ištarti savo amžiaus, tiesa?

Nebijau. Galvoju, kad moteris graži bet kokio amžiaus. Tą grožį lemia vidinis pasitenkinimas savimi. Gebėjimas mylėti save tokią, kokia esi. Kitos moterys neleidžia sau atsipalaiduoti, nesijaučia laisvos, skaudžiai reaguoja, kai kas nors pasako, kad jos yra per storos ar dar kokios. Gali būti pati gražiausia, jauniausia, bet jei galvosi, kad tavo nosis ar koja – ne tokia, niekada ir nesijausi laiminga. Nė vienas nesame tobuli, bet man viskas manyje patinka. Ir tas žilas plaukas, ir raukšlė.

Senatvę jau pratinuosi, nes jeigu aš kažką drastiškai pradėsiu daryti, bėgti nuo savęs, vis tiek niekur nepabėgsiu. Tai neįmanoma. O kartais tos pastangos net duoda priešingą rezultatą. Grožio industrija yra didelis verslas, daugelis pasimauna ant to amžinos jaunystės kabliuko. Bijoti pasenti – net nežinau – gal tai silpnumo požymis. Aš dėl to neišgyvenu. Gal todėl, kad nuo vaikystės buvau kitokia. Į mane dėl tamsesnio gymio pirštais rodydavo. Tai užgrūdino, užsiauginau storą odą. Buvau pasiutusi, galėdavau ir susimušti, kad pakovočiau už save. 

Iš kur toks ugningas temperamentas? Turite rytietiško kraujo?

Jei kas nors mane kritikuoja, tai daro didelę paslaugą. Tada jau nenusileisiu, atsiranda stimulas įrodyti, kad galiu, kad pavyks. Iššūkių, adrenalino man reikia, nes tai tarsi gyvenimo prieskonis, praskaidrinantis kasdienybę. Prigimties nepakeisi. Turiu azijietiško kraujo (turkmėnų, persų, turkų). Mano mama – lietuvė, tėtis – turkmėnas. Nežinia, kokia dar linija eina iš senelių...

Dukra man yra sakiusi, kad turiu charizmą; kai dainuoju, mano balse net juntamas savotiškas tragizmas, jausmingumas, azijietiškas tembras. Tai pavadinčiau Dievo dovana, nes maišyto kraujo žmonės truputį kitokie, jų prigimtyje susipynę daugiau giminingų sielų. 

Per daugelį metų scenoje išlikote tokia pati. Įvaizdžio nekeičiate sąmoningai?

Jeigu nori didelio populiarumo, turi prisitaikyti prie kintančio laikmečio, tas tiesa. Bet aš tiesiog stengiuosi išlikti savimi ir dainuoti, ištransliuoti tai, kas man svarbu. Džiugu, kad žiūrovams patinku tokia, kokia esu, nesiekdama populiarumo šokiruojant kažkokiu nauju įvaizdžiu ar kitaip. Kai save išverti tarsi pamušalą į kitą pusę, tu jau nebesi tu. Gal aš ir galėčiau dainuoti įvairiais stiliais, esu išbandžiusi ne vieną, bet mane publika pažįsta būtent tokiu balsu, tokiu tembru, net tokia išvaizda. Manau, kad nėra prasmės keisti įvaizdžio. Galėčiau plaukus nusikirpti ar persidažyti, bet kol kas to daryti nenoriu ir neketinu. 

Kokio gyvenimo būdo šalininkė esate?

Nesu kraštutinumų žmogus. O kad ir tų sveikos mitybos, gyvenimo būdo teorijų bei patarimų – begalė. Kartais prieštaraujančių vienas kitam. Manau, svarbu įsiklausyti į organizmą. Kartais paanalizuoju, kas man tinka, kas ne, gal mažiau bandelių reikėtų, sumažinti porcijas, bet visiškai atsisakyti to, kas skanu, nematau prasmės. Esu visavalgė, gurmanė, mėgstu keistus patiekalus, italų virtuvę, jūrų gėrybes. Kartą bandžiau nevalgyti mėsos ir prisimindama, kuo visa tai baigėsi, jokių eksperimentų su maistu nebedarau (šypsosi). Vengiu drastiškų sprendimų, nepasiduodu reklamos ar mados tendencijoms. Jei nori sulieknėti, vienkartinė dieta – ne panacėja, piliulės taip pat. Turi keisti gyvenimo būdą, o tai padaryti nėra lengva. 

Valgymas mūsų šeimoje yra šventas ritualas, bendravimo forma. Visada sėdame prie stalo visi kartu. Nėra taip, kad vienas prie televizoriaus valgo, kitas prie kompiuterio. 

Kaip karantinas, pandemija paženklino jūsų gyvenimą?

Įžvelgiu ir pliusų, nes grįžo dukra. Galime daug laiko praleisti kartu. Viena diena per savaitę būna tik mudviejų – mergaičių. Pasilepiname grožio procedūromis, pasigaminame kažką skanaus, aptariame kokią knygą. Man šis laikas – auksinis, džiaugiuosi, nes kai viskas baigsis, dukra vėl išskris. Ji gyvena Amerikoje, keliauja po Europos šalis ir pagal sutartį dainuoja operos teatrų scenose. Tad kol galiu, mėgaujuosi jos draugija: kartu sportuojame ir į filmavimus važiuojame, ir Motinos dienai dainą įrašėme kartu. Gal, tikėkimės, karantinai kada nors baigsis, vasarą surengsime koncertą savo malonumui. 

Laukiate skiepų? Visokios sąmokslo teorijos nebaugina?

Dirbu Vilkijos vaikų globos namuose meno vadove. Tad mus paskiepijo anksčiau. Nesu nei prieš skiepus, nei už juos, bet nematau kito pasirinkimo. Juk reikės gyventi, norėsis keliauti, nuvykti pasiklausyti dainuojant Monikos. Operą dievinu, tai mano aistra. Tad tiesiog neapsunkinu savęs. Nesigilinu į tas sąmokslo teorijas. Nors kai feisbuke parašiau, kad jau po skiepo, reakcijų sulaukiau įvairių, taip pat ir kritikos. Bet tai – požiūrio reikalas. Kiek žmonių, tiek nuomonių, svarbu turėti savo ir jos nebrukti prievarta kitiems. 

Santuokoje gyvenate jau 26-eri metai. Koks jūsų santykių receptas? 

Su manimi gyventi yra sudėtinga, nes esu labai temperamentinga. Turiu jaustis laisva, nevaržoma, nemėgstu, jei kas nors reguliuoja, nurodinėja, kaip gyventi, ką daryti, ko ne. Pavyzdžiui, jei man vyras pasako, kad nepirkčiau tų raudonų batelių, nes negražūs, kitą dieną nueinu ir nusiperku. Ir žinote, kokia būna jo reakcija? Sako: „O, kokie gražūs bateliai!“ Tad, kaip sakau, iš smulkmenų nereikia daryti tragedijos. Poroje svarbu susikalbėti, išgirsti vienam kitą. Deja, vyrai nemėgsta pokalbių, tad turiu kitą būdą.

Jei ne paslaptis, kokį?

Kai prisikaupia daug emocijų, kažkas negerai, rašau vyrui laišką. Ir tai labai veikia, nes rašai iš širdies. Vyrai, sakoma, girdi ne ausimis, o akimis. Kai parašyta juodai ant balto, rezultatas yra. Svarbiausia, nepamiršti, kad jie – ne ekstrasensai ir minčių neskaito. Nesupranta, kodėl žmona tris dienas vaikšto susiraukusi ir nekalba. Jei kažkuo esu nepatenkinta, kažkas ne taip, tiesiai šviesiai pasakau. Tada vyras sako: „Gerai, aš viską padarysiu dėl tavęs.“ Vyrai myli savo moteris, bet ne visada supranta, ko jos iš jų nori (šypsosi).

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.