Ko gero, nėra kito patiekalo, kurį pagaminti būtų taip paprasta kaip SUMUŠTINĮ: tereikia vienos ar dviejų riekių duonos, ingredientų, kurių rastume bemaž kiekviename šaldytuve, ir šiek tiek fantazijos. Visgi sumuštinio istorija kur kas turtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo kąsnio.
Kiekviena kultūra, regis, nori pasisavinti šio patiekalo autorystę – ir visos turi savų argumentų: neatsitiktinai duona su įvairiais priedais lydėjo žmogų nuo seniausių laikų. Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regionuose ji buvo neatsiejama valgymo proceso dalis: plokščiais paplotėliais buvo semiami troškiniai, į juos vyniojama mėsa, daržovės, ankštiniai. Pasak italų, jie sumuštinius pradėjo valgyti pirmieji dar senovės Romoje ir vadino juos panis ac perna – duona su kumpiu. Žydai oponuoja, kad jų rabinas Hillelis, gyvenęs I a. pr. Kr., per Pesacho šventę iš paaukoto ėriuko mėsos, paplotėlių macų ir karčiųjų žolelių pagamino pirmąjį sumuštinį. Šis ritualinis valgis, vadinamas Hillelio sumuštiniu, iki šiol valgomas per Pesachą.
Viduramžių Europoje maistas dažnai būdavo patiekiamas ant storų rupios duonos riekių, vadinamų trencher, – savotiškų valgomų padėklų. Ant maždaug dešimties centimetrų pločio ir kelių centimetrų storio duonos gabalų dėta mėsos, troškintų daržovių, padažų ar kitų valgių. Pasibaigus puotai, permirkusi duona tapdavo savotišku papildomu patiekalu. Godus valgytojas savo „lėkštę“ galėdavo sudoroti pats, tačiau dažniausiai ją atiduodavo elgetoms.