Antrojo pasaulinio karo metu Vilniaus universiteto bibliotekos Katalogų skyriaus vedėja Ona ŠIMAITĖ (1894–1970) žiemą norėjo parduoti vienintelį savo paltą, kad geto ligoninėje gulintis žydas nusipirktų vaistų. Ligonis šios aukos griežtai atsisakė. Už nuolatinį lankymąsi gete ir pagalbą jo gyventojams gestapo suimtos bibliotekininkės nepalaužė nei žiaurūs kankinimai, nei nepakeliama būtis nacių koncentracijos stovyklose.
1966-aisiais Onai Šimaitei už žydų gelbėjimą per Holokaustą pirmajai iš lietuvių suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas.
Lietuvoje Ona Šimaitė prisiminta pavėluotai: nors žydų gelbėtojai pagerbiami 1992-aisiais įsteigtu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, šiuo garbingu apdovanojimu jos žygdarbiai įvertinti tik 2002-aisiais. Prieš penkerius metus Vilniuje, netoli vietos, kur ji gyveno Savičiaus gatvėje, kukli Kūdrų gatvelė pervadinta Onos Šimaitės vardu.
PAVELDĖTA TOLERANCIJA
Karas išgrynina žmogaus esybę, jo sielą, verčia priimti netikėčiausius sprendimus. Didžiausiam XX amžiaus kariniam konfliktui užgriuvus Lietuvą, vieni išspjovė giliai pasąmonėje užslėptą antisemitizmą ir prisidėjo prie Holokausto. Kiti, nepaisydami mirtino pavojaus, ėmėsi gelbėti pasmerktus žydus.
Onai Šimaitei, 1894-ųjų sausio 6-ąją gimusiai nedideliame Akmenės miestelyje su didele žydų bendruomene, pastarasis kelias atrodė natūralus.
Kad ir kaip mylėjo vaikus, Onos asmeninis gyvenimas nesusiklostė. Grįžusi gyventi į Lietuvą, aistringai susižavėjo poetu publicistu Juozapu Albinu Herbačiausku, tačiau šis puikybėje paskendęs vyras ją labai įskaudino.
Ona artimai draugavo su poetu Kaziu Jakubėnu – tarp jos giminių