U.Siparė švenčia 35-metį – šeimos fotosesija, svajonių namai ir nauji užmojai: „Tikiuosi, pavyks“

Artėjant gimtadieniui U.Siparė su visa šeima įsiamžino nuostabioje fotosesijoje. Jos kadrais su portalu Žmonės.lt pasidalijusi televizijos laidų vedėja leidosi ir į atvirą interviu – apie „rimtesnes“ ir „nerimtas“ sukaktis, santykius su vyru Mariumi, svajonių namus ir naujas sritis, kurias norisi išmėginti.

Kokiomis nuotaikos sutinkate gimtadienį? Kai kas jau sakytų, kad tai – rimtesnė sukaktis.

Aš taip nevertinu. Ar rimtesnis, ar ne toks rimtas – gimtadieniai man visada labai faina. Paprastai sausis daugumai būna toks nykus mėnesis – praeina ir Kalėdos, ir Naujieji, atrodo, taip tamsu, o ir iki pavasario dar ilgai laukti... Bet man sausis yra švenčių mėnuo. Sausį ir mano gimtadienis, ir Mariaus, ir mano tėčio. Tai visad laukiu šio laikotarpio su džiugesiu.

O ir be viso to, man kažkaip visada atrodo, kad reikia džiaugtis gimtadieniais. Jeigu yra proga švęsti, tai švęskime, nes liūdėti progų norime ar nenorime gali atsirasti ir be mūsų žinios (šypteli).

Sutikdama 30-metį sakėte, kad žmonės, kurie bijo bėgančių metų, jums apskritai atrodo šiek tiek keistoki. Kaip suprantu, šis požiūris per penkerius metus nė kiek nepakito?

Nepakito (šypsosi). Galvoju, kad nėra čia ko bijoti, reikia tiesiog stengtis, kad tas duotas laikas nenueitų veltui – stengtis tobulėti, stengtis kažką sukurti, kažką naujo išbandyti... Kitaip tariant – neplaukti pasroviui, o pačiam laikyti savo gyvenimo kontrolę.

Kartais pasvarstau, kad baisiausia dėl amžiaus tikriausiai būna tuomet, kai vieną dieną atsibundi ir supranti, kad tau jau 35-eri, 45-eri ar 55-eri, o tu žiūri į save ir galvoji: „Dieve, jau tiek metų, o aš dar nieko nepradėjau daryti dėl savęs“. Va, tada turbūt ir gąsdina tie gimtadieniai. O aš kol kas jaučiu, kad viską darau taip, kaip tik noriu, todėl niekas manęs negąsdina (juokiasi).

Tai kokius planus pavyko išpildyti iki 35-erių? Kas labiausiai džiugina?

Paskutinius kelerius metus mano gyvenime įvyko daug permainų ir jos buvo tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Jos ir džiugina. Nors dabar tiesiog mėgaujuosi šiuo laiku, neslėpsiu, paskutiniu metu pradėjau regzti naujų idėjų. Jų kyla visai nemažai (juokiasi). Manau, kad tas 35-asis gimtadienis bus naujų projektų pradžios taškas. Kol kas nenoriu atskleisti, kas tai bus. Nežinau, kaip pavyks įgyventinti.

Bet gal bent galite atskleisti, ar tai yra profesiniai, ar asmeninio gyvenimo tikslai?

Galiu pasakyti tik tiek, kad yra naujų sričių, kurias norisi išmėginti. Tikiuosi, kad pavyks. Jei pavyks, tikrai apie tai sužinosite (juokiasi).

O kaip švęsite gimtadienį?

Kadangi sausis ir taip intensyvus ir šventėmis, ir darbais, o dabar dar pradėjome filmuoti ir „Muzikinę kaukę“, tai grandiozinių planų savo gimtadieniui nesinorėjo rengti. Veiksmo ir taip netrūksta. Todėl šįkart visą dėmesį skyriau vyro gimimo dienos planavimui, tėčio dovanos organizavimui. O per savo gimtadienį tiesiog tradiciškai sukviesiu draugus susibūrimui ir ramiai paminėsime. Tiesą sakant, trankių švenčių šiemet ir nesinorėjo (šypsosi).

Labai intensyviai dirbate, o dar ir auginate beveik dviejų metukų dukrą Umą. Kaip pavyksta derinti darbus ir motinystę? Ar nėra jausmo, kad kažkuri sritis vis tiek šiek tiek nukenčia?

Nemanau. Mūsų su vyru grafikai yra labai palankūs, tai mes taip ir žongliruojame reikalais (juokiasi). Turėjome tikslą, kad kol Umai sueis metai, susisuksime dviese ir apsieisime be auklių, be darželių ir kitos pagalbos. Šį pavasarį jai sueis jau dveji, tai galime drąsiai sakyti – mums pavyko. Aišku, esame dėkingi ir močiutėms, ir seneliams kurie prireikus suskubdavo padėti.

O mums su Uma nesunku. Ji jau nekart yra buvusi televizijoje tiek su manimi, tiek su Mariumi (juokiasi). Viską normaliai dirbame, nieko nestabdėme ir nesame iš tų tėvų, kurie galvoja, kad vaikas yra kažkokia našta ir trukdis įprastai gyventi. Mes žiūrime į viską lengvai – jeigu reikia mums kažkur sudalyvauti, tai mes galime visi kartu.

Tokių istorijų išties reta. Galbūt jums labai pasisekė ir Uma labai rami?

Galbūt ir tai. Kaip tik neseniai turėjau darbinį susitikimą, į kurį mes keliavome kartu, tai ji ramiai laukė, nelipo ant galvos (juokiasi). Tikriausiai ir tas faktorius lemtingas – mums pasisekė.

Umai jau netrukus dveji. Ar su vyru jau pakalbate apie tai, kad augdama žinomoje šeimoje, ji netrukus susidurs ir su visais žinomumo pliusais ir minusais? Juk ją netrukus pradės atpažinti gatvėje, gal ką nors pasakys darželyje, mokykloje...

Norisi tikėti, kad viskas jai klostysis gerai ir jokių replikų nesulauks. Bet su Mariumi išties vis pasikalbame, jog Umai turbūt teks mokytis daugybės papildomų dalykų, kurių tenka išmokti žinomų tėvų vaikams. Čia gal Marius turi daugiau žinių, nes jo tėtis yra žinomas žmogus, o aš tiesiog buvau paprastas vaikas iš paprastos šeimos... Reikės ieškoti būdų ir pradėti jai aiškinti daug dalykų: kodėl taip yra, kas čia vyksta ir kaip suprasti įvairias situacijas teisingai... Mūsų su Mariumi laukia tikrai svarbi užduotis.

Marius yra minėjęs, kad Umos gimimas jus abu labai pakeitė. Ar pati pastebite pokyčius, o gal tik Marius čia toks pastabus?

(Juokiasi). Nežinau, priklauso nuo to, apie kokius pokyčius kalbame. Aišku, kad Umos gimimas mus abu pakeitė – tai natūralu.

Aš prieš Umos gimimą galvojau, kad dėl nuovargio, miego trūkumo ir streso tarp mūsų atsiras daugiau įtampos ir pykčių, nes anksčiau mes su Mariumi dėl smulkmenų galėdavome susipykti, nors greitai ir susitaikydavome. Bet atsitiko kitaip – Umos gimimas mus labai suvienijo. Galėčiau sakyti, kad kai Uma gimė, pasijutome tarsi meilės burbule ir iki šiol jame gyvename. Tai labai geras, šiltas jausmas. Tikiuosi, kad šis burbulas niekada nesprogs.

Turite svajonę ir toliau gyventi tame meilės burbule. O ko sau palinkėtumėte gimimo dienos proga?

Iš tiesų, mano galvoje visada sukasi daug svajonių, idėjų, minčių. Aš tikiu svajonėmis ir jų garsiu įvardijimu, manifestacija. Man atrodo, kad dažnai žmonėms trūksta drąsos garsiai pasakyti, ko jie nori. Bet jei nedrįsti net įvardinti savo svajonių, tai iki jų įgyvendinimo – dar, oho, kaip toli...

O aš turiu svajonių nuo pačių paprasčiausių, kaip, pavyzdžiui, mėnesio atostogos kokioje nors šiltoje ir gražioje vietoje, iki naujų sričių, profesinių pokyčių. Tikiuosi, kad užteks ryžto, energijos ir sėkmės viską įgyvendinti taip, kaip sugalvojau.

Be to, svajoju, kad mūsų šeima būtų sveika, laiminga, stipri. Svajoju apie naujus didelius namus. Žinokit, svajonių tikrai daug. Aš kas rytą pradedu savo dieną pasakodama vyrui, ką reikia padaryti, ką norim padaryti, ką planuojame, ir ką tikiuosi, kad pavyks įgyvendinti (juokiasi).

O namai – jau galbūt ne tik svajonė, bet ir planas?

Dar ne, tai kol kas tik svajonė. Gyvename centre, kas man labai patinka, nes viskas šalia, visur galime nueiti pėsčiomis. Bet Kalėdų laikotarpis visada priverčia pagalvoti apie tuos amerikietiškus filmus – dideli namai, visa šeima susirenka, pilna žmonių, šventinė atmosfera... Visada sakau vyrui, kad norėčiau surengti dideles Kūčias, pakviesti daug žmonių, bet mūsų dabartinėse erdvėse tiek svečių tiesiog netilptų.

Taigi, kol kas namai – tik svajonė, bet tikiu, kad vieną dieną ji taps realybe.