„Urban Decay“ įkūrėja Wende Zomnir makiažo priemones išbando net sporto klube
Viena iš kosmetikos kompanijos „Urban Decay“ įkūrėjų, 46-erių Wende Zomnir, – gyvas amerikietiškos svajonės pavyzdys. Tai yra pavyzdys, kaip reikia siekti tikslo ir gyventi pagal vidinį balsą – nesidairant aplink ir jei nukrypstant nuo kelio, tai tik dėl to, kad baisiai smalsu pažiūrėti, gal takelis veda į kurią nors labai įdomią vietą.
Wende įgijo puikų išsilavinimą Vaterlo šv. Jono tarptautinėje mokykloje, mokėsi prancūzų kalbos, dirbo modeliu, buvo lengvaatletė, žaidė krepšinį (yra aukštesnė už daugumą vyrų). Traukiniais, autobusais, automobiliu ir autostopu išmaišė visą Europą – nuo Nyderlandų iki Skandinavijos, lankėsi tuometinėje Sovietų Sąjungoje (apskritai puikiai pažįsta Rytų Europą). Sklando legenda, labai panaši į tikrą faktą, kad Maskvoje ji su drauge net pateko į vieną slaptą klubą – mainais už „Marlboro“ pakelį...
Paskui buvo sugrįžimas į Teksasą, rinkodaros studijos Šiaurės Teksaso universitete ir sąžiningas mėginimas daryti karjerą respektabilioje Čikagoje. Bet saulėtoji Kalifornija įveikė niūrią Čikagą ir – taip jau išėjo – suvedė Wende su kita dama. Sandy Lerner, viena iš technologijų kompanijos „Cisco Systems“ įkūrėjų, buvo neseniai išsiskyrusi su vyru ir ieškojo naujos veiklos. Abi moterys nė nepastebėjo, kaip pačios Wende namuose ėmė kurti nagų lakus. Priežastis paprasta: tiesiog viskas, ką tuomet siūlė kosmetikos parduotuvės, buvo arba blyški pastelė, arba ryškus raudonis. O joms reikėjo spalvų ir... kokybės.
Štai taip 1996 m. prasidėjo kompanija, šiandien gaminanti populiariausius pasaulyje akių šešėlius. Rinkodarininkai paskaičiavo, kad pasaulyje kas penkias sekundes nuperkama po „Naked“ dvylikos atspalvių akių šešėlių paletę, o instagrame UD gerbėjų – per keturis milijonus. Legendinės „Naked“ paletės šiandien išleistos bent keturiomis versijomis ir jų nebereikia užsakinėti internetu – „Urban Decay“ jau yra ir Lietuvoje.
+47– Kaip nutiko, kad gimėte Teksase, bet augote ir paauglystę praleidote Europoje?
– Jokios paslapties: tėtis dirbo tarptautinėje kompanijoje ir kai buvau paauglė, mes persikėlėme į Belgiją.
– Daug keliavote po Europą ir net buvote Rusijoje. Kokią įtaką jums padarė klajonės po pasaulį?
– Man patinka keliauti. Ir visada įkvepia moterų grožio ritualai – kiekvienoje šalyje jie tokie skirtingi!
– Kaip sugalvojote dalyvauti konkurse „Mis Teksasas“? Juk šaipomasi, kad tokie konkursai žemina moters orumą, o jūs, regis, visada buvote maištautoja – ne daili lėlytė.
– Kaip jūs pati sakėte, aš – iš Teksaso (mes grįžome ten, kai man buvo septyniolika). Beveik neįmanoma gimti šioje valstijoje ir būti abejingai šukuosenoms (beje, mano plaukai buvo per trumpi, kad nugalėčiau) ir makiažui. Dalyvauti tokiame grožio konkurse tada jaučiau natūralų poreikį ir man ypač patiko dažyti kitas merginas!
– Ar buvo sunku prisitaikyti Teksase – juk gyvenimo ritmas turėjo būti visai kitoks?
– Tiesą sakant, buvo beveik kultūrinis šokas, kai supratau, kad baigėsi kelionės po klubus ir kitos išdaigos, kurios Europoje atrodė tokios nekaltos. Juk nemokėjau net vairuoti (Europoje vairuoti galima tik nuo aštuoniolikos). Tačiau aš nepasidaviau ir netrukus manęs nebūtumėte atskyrę nuo tikros teksasietės.
– Jūs vos nemetėte darbo garsioje reklamos agentūroje ir neiškeitėte jo į rašymą ir nardymą. Tai dabar taip populiaru. Bet kas būtų, jei visi sumanytų tapti gamtos kūdikiais!
– Aš dirbau „Leo Burnett“ Čikagoje, o į Kaliforniją persikėliau ieškodama geresnio klimato. Tapau nardymo instruktore, planavau rašyti ir keliauti po pasaulį. O po kelių mėnesių susipažinau su Sandy Lerner ir mes drauge ėmėmės verslo. Beje, pirmas mūsų kūrinys buvo nagų lakas!
– Ar pradėjus dirbti su Sandy negąsdino nuostatos, kad dvi moterys negali daryti verslo kartu? O gal jūs tapote draugėmis? Jūsų nuomone, ar moteriška draugystė išvis egzistuoja?
Kai tave supa veržlūs, motyvuoti, bendrų tikslų turintys žmonės – fantastiška, kiek daug galima pasiekti kartu.
– Niekada nebijojau tokios idėjos – dirbti su kita moterimi. Kai tave supa veržlūs, motyvuoti, bendrų tikslų turintys žmonės – fantastiška, kiek daug galima pasiekti kartu. Ir kaip nuostabu tai matyti.
– Ar žavitės didžiosiomis praeities kosmetikos kūrėjomis: Helena Rubinstein, Elizabeth Arden, Estee Lauder? Ar tarp jūsų yra kas nors bendro, pavyzdžiui, požiūris į pasaulį?
– Mano pirmas darbas buvo prie „Elizabeth Arden“ kosmetikos prekystalio! Tuo metu jau studijavau Šiaurės Teksaso universitete, bet, kaip tikra mergina iš Teksaso, nuo jaunystės dievinau makiažą ir negaliu nevertinti minėtų damų indėlio į grožio industriją.
– Tūkstančiai (gerai, šimtai) mergaičių kasdien pradeda maišyti stebuklingus eliksyrus, tačiau tik vienetai sugeba iš namų kremų ir losjonų išauginti kosmetikos imperiją. Kaip manote, nuo ko tai priklauso?
– Mes pačios be perstojo tobuliname savo produktą ir jo įvaizdį, tai yra jį keičiame. Tačiau visada esame ištikimos esminiam „Urban Decay“ principui: provokuojantis grožis, rizikingas grožis. Svarbu turėti savo – vienintelį – požiūrį ir jo laikytis. Gal tai ir yra mūsų paslaptis.
– Neprilygstama akių šešėlių paletė „Naked“ (Nuogas), blakstienų tušas „Perversion“ (Iškrypimas), šešėliai „Mooondust“ (Mėnulio dulkės) ar „Bordello“ (hmm – Viešnamis), šešėlių pagrindas „Potion“ (Eliksyras), lūpų dažai „69“. Kas sugalvoja intriguojančius „Urban Decay“ produktų pavadinimus?
– Tiesą sakant, mes nevengiame jokių idėjų. Atėjus krikštynų laikui nepuolame ginčytis, bet galvoje kirba daugybė labai skirtingų minčių. Jomis ir vadovaujamės. Turime visą pavadinimų kolekciją ir paprastai ja remiamės. Kartais vardas iškyla savaime ir pasidaro aišku, kad jis – idealus vienam ar kitam produktui. Kartais reikia pagalvoti ir tada grįžtame prie vardų sąrašo, kurį esame sudarę. Būna, kad nė vienas pavadinimas netinka: tada visi susėdame prie stalo ir sukame galvas.
- Kokį produktą norėtumėte būti sukūrusi, tačiau jis – kitos kompanijos gaminys?
– „Shiseido Ultimate Sun Protection Cream“, kurio SPF 50+.
– Auginate du sūnus, kuriuos, kaip suprantu, gimdėte natūraliai (interviu prieš kelerius metus apskritai sakėte, kad jei nekurtumėte kosmetikos, galbūt būtumėte dailininkė, tinklaraštininkė arba... pribuvėja). Ar jie nepyksta, kad mama negamina ko nors mielo ir naudingo, pavyzdžiui, lego kaladėlių ar transformerių?
– Mano berniukai: Crashas, kuriam trylika, ir Cruzas, dešimties, išties didžiuojasi manimi ir tuo, ką aš darau. Kol buvo maži, jie visada eidavo su manimi darytis pedikiūro. Ir abu žino, kad kiekvienais metais jų Helovino makiažas bus nuostabus. Mama juo ir pasirūpina!
– Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?
Net sporto klube neatsisakau visaverčio makiažo – ir tai rimčiausias mūsų makiažo priemonių patikrinimas!
– Dar namie pasirengiu stoti prieš vaizdo ar fotokamerą ir lekiu į biurą – beveik kasdien reikia kam nors duoti interviu. Susitinku su savo produktų plėtros komanda. (Tiesa, ar žinote, kad mūsų biure įvesta griežta taisyklė: „Su šunimis įeiti galima!“? O aprangos kodas vienintelis: kuo beprotiškiau, tuo geriau?) Net sporto klube neatsisakau visaverčio makiažo – ir tai rimčiausias mūsų makiažo priemonių patikrinimas! Irkluoju treniruokliu kilometrą ir žiūriu, kas lieka ant veido. Fotografuoju ir skelbiu asmenukes prieš ir po. Grįžtu namo, vėl pasigražinu ir pasirengiu vakarienei. Pastarąjį kartą susitikau su „Feminist Majority Foundation“ – Feminisčių daugumos fondo – atstovėmis. Ši organizacija kovoja už moterų lygybę ir visuotines teises, reprodukcinę sveikatą ir ne prievartos visuomenę...
– Kaip mėgstate leisti laiką su šeima? Kai gyveni Niuport Biče, Kalifornijoje, pramogų toli ieškoti nereikia...
– Be abejonės, aktyviai – tai smagiausias būdas. Žiemą kartu leidžiamės nuo kalnų snieglentėmis ir slidinėjame. Vasarą berniukai kartkartėmis patenkina mano įgeidį ir malonėja eiti su manimi paplaukioti banglentėmis. Išlipę iš vandens paplūdimyje žaidžiame gaudynių. Arba važinėjamės dviračiais.