Dėl meilės žmonės visais laikais pamesdavo galvas. Kunigaikštytė Zofija RADVILAITĖ-DOROHOSTAISKA (1577–1614) iš Radvilų giminės vyriausios Biržų ir Dubingių atšakos, LDK pirmojo ministro Kristupo Manvydo DOROHOSTAISKIO (1562–1615) žmona, įsivėlė į meilės aferą, kurią jos vyras visais įmanomais būdais stengėsi nuslėpti nuo visuomenės. O išėjo atvirkščiai.
Lenkų istorikas Janas Seredyka šią istoriją išnagrinėjo iki mūsų laikus pasiekusių smulkmenų ir surašė į knygą „Kunigaikštytė ir plikbajoris“. Tad visuomenė apie šią paslaptį sužinojo. Tiesa, po daugiau nei 300 metų.
Lietuvos didįjį maršalką Kristupą Dorohostaiskį besidomintys istorija ar žirgininkyste žino kaip populiariausio XVII amžiaus vadovėlio apie žirgus „Hipika“ autorių. Kaip didiką, negalėjusį pasigirti gera sveikata, tačiau pasižymėjusį 1601 metų mūšyje su Švedijos kariuomene, 1610–1611 metais dalyvavusį kare su Rusija. Smalsių istorikų dėka dabar žinome ir apie kitą jo gyvenimo pusę – šeimyninės laimės Dorohostaiskis nerado, skaudžių nusivylimų patyrė daugiau nei džiaugsmo akimirkų, o abi žmonos jį apgaudinėjo su kitais vyrais.
Dvi pirmosios Zofijos
Lenkų istorikas profesorius Janas Seredyka, labai detaliai išnagrinėjęs vienos iškiliausių ATR asmenybių Kristupo Dorohostaiskio biografiją, pirmuosius jo ketinimus pirštis aptiko dar 1587 metų laiškuose, kuriuose kandidatas į jaunikius pageidavo, kad Voluinės vaivados dukra kunigaikštytė Zofija Višnioveckytė „būtų mano, o ne kieno nors kito mylimoji“.
Atkaklios kelerių metų Dorohostaiskio pastangos nesibaigė sėkme dėl nežinomų istorikams priežasčių. Bet nelauktai visai netrukus, 1590-aisiais, jis vedė – irgi Zofiją, tuomet jau mirusio didžiojo Lietuvos maršalkos, Žemaitijos seniūno ir Vilniaus kašteliono Jono Chodkevičiaus dukrą. Yra išlikusių žinių, jog nuotakos būta ypatingo dailumo. Be savo grožio, ji atsinešė ir didelį kraitį.