Vaikų globėjai Rūta ir Gytis: jų namuose vietos atsiranda visiems – nuo mažiausių iki didžiausių

Rūta ir Gytis yra vieni iš daugiau nei 3 700 žmonių, kurie Lietuvoje į savo šeimą priėmė be tėvų globos likusius vaikus. Globos centrus visoje šalyje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalijasi išskirtinėmis globėjų istorijomis.

Pirmiausia susidraugauja vaikai

„Mūsų daug ir tikrai neliūdime“, – paprašyta pristatyti gausią savo šeimą nusišypso Rūta. Namuose auga keturios mergaitės. 23-ejų vyresnioji dukra Aistė jau gyvena savarankiškai. Prieš trejus metus tėvams ji padovanojo anūką – draugą panašaus amžiaus poros biologinei dukrai Agotai bei dvejų metukų globotinei Alisai. Į šeimą ji atkeliavo vos aštuonių mėnesių.

Šiuo metu šeima tvarkosi dokumentus dėl nuolatinės Alisos globos. „Kažkaip pagalvojome, tegul jos auga kartu. Jeigu taip užsibuvo ir tėveliai nesusitvarkė, tegul lieka pas mus visam laikui“, – apie sprendimą nebeieškoti Alisai kitos šeimos pasakoja Rūta.

Septintus metus Staniulionių šeimoje gyvena ir pirmoji globotinė, 13-metė Manuela. Ji kaip ir 12–metė šeimos biologinė dukra Miglė eina į tą pačią klasę ir yra geros draugės. Moteris prisimena, kad būtent dukra Miglė Manuelą „prijaukino“ prie šeimos – pas svetimus žmones patekusiai šešiametei su Migle rasti bendrą kalbą buvo lengviau nei su suaugusiais.

„Ji pirmą Miglę priėmė, o tada jau mus. Aišku, vėliau atsirado „mama, tėti“, nes jiems tai labai svarbu. Jie saugūs jaučiasi taip vadindami“, – prisimena Rūta. Pora nesitikėjo, kad į laikiną globą atvykusi Manuela su jais liks visam laikui. Auginti dukrą žadėjo mergaitės biologiniai tėvai, paskui močiutė, tačiau galiausiai pažadai ir liko pažadais.

Atveria duris vaikams, kuriems reikia laikinos globos

Be to, kad nuolat globoja dvi mergaites, Staniulioniai neatsisakė ir laikinų globėjų pareigų. Prireikus į jų namus atkeliauja patys mažiausi – vaikai iki trejų metų. Nors kūdikiams reikia daug dėmesio, Rūta sako, kad leisti laiką su pačiais mažiausiais labai gera. Be to, šeima turi puikias sąlygas daug laiko praleisti lauke – gyvena gamtos apsuptyje.

„Metai bėga, mes tampame vis vyresni, gal jau kažkada norėsis laiko sau. Bet kol vaikai dar mažiukai, ir jėgų, ir noro yra“, – apie laikinų namų suteikimą kūdikiams kalba Rūta.

Taip jau išėjo, kad namuose auga vien mergaitės, nors kartkartėmis šeima laikinai globoja ir berniukus. „Turėjome tik gimusį mažylį, kuris buvo pas mus keturis mėnesius. Sakau vyrui – na va, sūnelis tau būtų. Jau įkalbinėjau. Galvojau atėjusiems žmonėms, kurie norėjo tapti nuolatiniais globėjais, neatiduosime (juokiasi). Bet kai pamačiau tuos žmones… Įsivaizduokite, vaikas panašus į tuos globėjus. Galvoju ne, mažylis jums skirtas. Dar ir dabar bendraujame, nuotraukas atsiunčia ir pirmo susitikimo dieną prisimena. Labai nuostabūs žmonės, berniuką labai myli“, – šypsosi Rūta.

Nebijojo prisiimti naujos atsakomybės

Apie tai, kad savo namų duris reiktų atverti tėvų globos netekusiems vaikams, Gytis ir Rūta galvojo jau seniai. Socialiniame tinkle jie pamatė skelbimą, kad reikalingi laikini vaikų globėjai – tuo metu vaikų globos sistemoje kaip tik prasidėjo didelės reformos.

„Iš pradžių ketinome neskubėti, susipažinti su sistema, kaip veikia globa, kaip turime elgtis, bet gana greitai buvome pakviesti į globėjų mokymus. Netrukus gavome globoti du vaikus“, – prisimena Gytis. Vienas iš vaikų – Manuela – pasiliko visam laikui, o kartu atvykusiam berniukui nuolatinius namus suteikė kita šeima.

Nors pora prisiėmė visiškai naują atsakomybę, prisimena tąsyk jokios baimės nejautusi – globėjų vaidmeniui juos ruošė ir visada palaikė puiki komanda, daug pagelbėjo ir bendravimas su kitais globėjais.

Vis dėlto kai kurie poros draugai ir pažįstami nebuvo tokie pozityvūs. „Visokių reakcijų pasitaikė, bet mes buvome savimi“, – sako Rūta.

Norintiems pataria bandyti

Laikina stotele vaikams tampantys globėjai sako, kad paleisti globotinius nėra sunku. „Supranti, kad tu padėjai, kiek galėjai. Kad buvai stotelė, etapas vaiko gyvenime ir atidavei jį vėl į geras, patikimas rankas“, – sako Gytis. Jam džiugu stebėti, kaip auga ir formuojasi asmenybė, padėti vaikui rūpintis mokslais, sveikata, kartu leisti laisvalaikį. Tačiau globėjų pareigų jis nesureikšmina, sako, kad į šeimą atvykusius vaikus augina pagal tą patį modelį, kaip ir savus.

Pora svarsto, kad norą padėti be tėvų globos likusiems vaikams nešiojosi nuo vaikystės. Rūtai tekdavo dainuoti vaikų namuose. Kiekvieną kartą grįžusi namo ji įkalbinėdavo mamą įsivaikinti mergaitę, nes labai norėjo sesės, tačiau mama nesutiko.

„Aš augau žinodama, kad tikrai globosiu. Atsimenu ir po žaisliuką jiems atveždavau, net savo mylimiausią žaislą esu padovanojusi. Kai priėmiau globoti vaikus, mama pasakė: Rūta, tu vis tiek savo padarei“, – prisimena moteris.

Vaikų namų pasaulį pažinojo ir Gytis – lietuvių kalbos mokytoja dirbusi močiutė vasarą papildomai darbuodavosi vaikų namuose, ten kartais nusivesdavo ir anūką.

Paklausti, ką galėtų patarti žmonėms, nesiryžtantiems tapti globėjais, pora pataria tiesiog bandyti. „Jeigu norisi, reikia būtinai nueiti ir pabandyti. Jeigu tai yra tavo viduje, eik ir pabandyk. O tada jau gyvenimas parodys, ar tu gali, ar ne“, – pataria Rūta ir prisipažįsta – globodama vaikus, ji jaučia pilnatvę.

Visą informaciją apie vaikų ir paauglių globą galite surasti adresu globoscentrai.lt.