Vakaro skaitiniai: Agnės Gintalaitės „Bloga veganė“
Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelio auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaikų priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų ar istorijų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Agnės Gintalaitės knygai „Bloga veganė“.
Mėgstu paskaitinėti knygas, kurias išleidžia blogeriai. Jos būna šiek tiek kitokios, nei įprasti romanai, dažniausiai – dienoraščio formos ir pasakoja daugiau nei vieną istoriją. Tačiau „Bloga veganė“, pasirodo, visai ne toks atvejis. Čia buvo viena istorija – vieno gyvenimo atkarpa.
Pagrindinė veikėja Jurga – žinomų žmonių fotografė, kurią kamuoja egzistencinė krizė, savęs nuvertinimas, kasdienybės menkinimas. Ją dažnai vargina naktiniai košmarai ir mintys apie vaikystėje įvykdytą nusikaltimą.
Negana to, kaip šleifas velkasi prie to įvykio prisidėję vaikystės draugai, kurie kartkartėmis bando ja manipuliuoti. Po kurio laiko su vienu jų, Aleksandru, ji leidžiasi į romantiškus santykius.
Tuo metu netikėtai atsiranda kita simpatija – chirurgas Vaidas, kuris yra nepataisomas mergišius. Apsirėdęs firminiais drabužiais, besitaškantis brangiu viskiu, jis stipriai susižavi Jurgos keistenybėmis ir laikosi į ją įsikibęs, nepaisydamas akivaizdžių jų skirtumų.
Jurga pradžioje bando jį atbaidyti, bet paskui leidžiasi nešama gyvenimo tėkmės. Tiek santykiuose, tiek kitoje veikloje.
Romanas pasižymi minorine nuotaika, visas pasakojimas tarsi padengtas dūmų skraiste. Skyriai labai trumpi (kai kurie vos po pusę puslapio), kiekvienas lyg atskiras minčių, jausmų kratinys.
Kartais tai – tikroviškai papasakotas įvykis, kartais sapnai arba kitos knygos ištraukos (apie žmones, kurie nevalgo gyvų sutvėrimų), o kartais – besiliejančios klejonės, kuomet jaučiasi atotrūkis nuo realaus gyvenimo.
Na, pliusas tas, kad kontekstą suprasti visai nesunku. Ši knyga mane įtraukė ir vis nerandu atsakymo kodėl.
Visas pasakojimas – tarsi ištisinė linija su menkais pakilimais arba nukritimais. Norėjosi kažkokio didelio BUM, o jo nebuvo, kaip nebuvo ir kažkokių vau paslapčių, nuo pradžių viskas vienodu tempu vedė link atomazgos.
Skaitant erzino keiksmažodžiai. Galbūt autorė norėjo šokiruoti, pasirodyti drąsi, bet man jų buvo per daug ir kažkuriuo momentu tapo neskanu.
Taip pat, turiu pastebėti, kad kaip skaitytoja pasijaučiau šiek tiek apgauta. Knygos viršelis šaukte šaukė, kad tikri įvykiai bus susipynę su išgalvotais. Tai intrigavo. Vis dėlto, paskutiniame puslapyje mažomis raidėmis atspausdinta „Visi žmonės ir įvykiai išgalvoti arba susapnuoti“. Tai kaip čia yra?
O dabar pagyrimas. Dedu didelį pliusą už turtingą kūrinio žodyną. Puikūs epitetai, spalvingos frazės, išraiškingi palyginimai ir natūralūs dialogai – visa tai ištraukė knygą iš nuobodumo rėmų. Taip pat nemažą indėlį pridėjo Rimo Valeikio iliustracijos. Kai kuriems įvykiams ir žmonėms jos suteikė realų pavidalą.
Nepaisant išvardintų minusų, man šis kūrinys nebuvo iš tų knygų, kurios pasimiršta dar nespėjus padėti į lentyną.
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.