Vakaro skaitiniai: Jandy Nelson „Padovanosiu tau saulę“

Dar prieš atverčiant šią knygą manęs neapleido nuojauta, jog rankose laikau kai ką ypatinga. Rodos, nei autorės pavardė buvo girdėta, nei kūrinio viršelis pernelyg krito į akis, nei anotacija pateikė ką nors konkretaus, už ko būčiau galėjusi „užsikabinti“, tačiau kažkas vis vien stuktelėjo širdin ir sukėlė nenumaldomą norą išsiaiškinti, kokia istorija slypi tarp romano puslapių. Neklydau manydama, jog Jandy Nelson kūryba bus ypatinga, bet nė nenutuokiau, jog ypatinga, perskaičiusi knygą, pasijusiu ir aš.

Kūrinio „Padovanosiu tau saulę“ centre – Džudė ir Nojus, skirtingi kaip diena ir naktis, tačiau neišskiriami dvyniai. Nojus – introvertas, nuo karčios realybės besiglaudžiantis dažų ir spalvų apsuptyje, o Džudė – ekstravertė, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be draugų, šuolių nuo uolų, vakarėlių ir laisvės pojūčio, jaučiamo skrodžiant vandenį ant banglentės. Nepaisant skirtumų, jiedu yra NojusirDžudė – neatskiriama, viena.

Tačiau kai kas nutinka ir glaudus dvynių ryšys vasarai baigiantis nutrūksta – po trejų metų Džudė ir Nojus vis dar beveik nesikalba vienas su kitu. Paradoksalu, tačiau jie, regis, susikeičia kūnais – šešiolikmetis Nojus tampa gaujos nariu, kompanijos siela, o Džudė nusikerpa kone metrą šviesių plaukų, susilieja su minia ir atsiriboja nuo visko, ką mėgo. Abu dvyniai turi savų paslapčių, kurios graužia juos iš vidaus. Ar jiems pavyks atrasti vidinę ramybę, išsiaiškinti tarpusavio santykius ir atvirsti savimi?

Iš paauglių literatūros lobyno romanas „Padovanosiu tau saulę“ išsiskiria įdomia struktūra. Knygos siužetą pasakoja abu dvyniai, tačiau nesutampa jų pasakojimo laikas – Nojus supažindina skaitytojus su įvykių tėkme jam būnant trylikos, o Džudė tai daro gerokai vėliau, skaičiuodama septynioliktus metus. Jandy Nelson atvirauja, jog suausti tokį siužetą buvo nemenkas iššūkis – kad visiškai įsijaustų į kiekvieno iš dvynių pasaulį, ji pirmiausia sukūrė istoriją iš Nojaus pozicijos, vėliau tą patį pakartojo su Džude, o galiausiai abu pasakojimus sujungė į vieną, taigi galima sakyti, jog parašė net tris noveles.

Originalumo Jandy Nelson netrūko ir atskleidžiant kūrinio protagonistų būseną. Štai į talentingojo Nojaus vidinį pasaulį skaitytojams leidžiama įsiskverbti per jo galvoje tapomų paveikslų pavadinimus, tokius kaip „PORTRETAS. Berniukas su visais pasaulio raktais visoms spynoms“, „AUTOPORTRETAS. Mėtantis glėbius oro į orą“. O Džudės asmeninė visata atskleidžiama per močiutės prietarų bibliją, kuria mergina besąlygiškai vadovaujasi bet kokioje situacijoje. Kai kurie prietarai, aprašyti močiutės Svitvain, šmaikštūs, kai kurie – verčiantys susimąstyti, bet visi jie, kaip ir Nojaus galvoje tapomų paveikslų pavadinimai, suteikia knygai unikalumo bei skatina į kūrybą pažvelgti visai kitomis akimis.

Atskirų pagyrų nusipelno ir autorės rašymo stilius – tokios meniškos ir lyriškos prozos kaip gyva nebuvau skaičiusi. Žodžiai Jandy Nelson liejasi it skaidrus upelis, kupinas subtilių metaforų ir švelnaus sentimentalumo. Tad jei nuspręsite į rankas paimti šią knygą, nuoširdžiai rekomenduoju greta savęs laikyti tušinuką ir popieriaus skiautę – vargu ar pavyks atsispirti norui išsirašyti bent keletą pakylėjančių minčių.

Aprašymo pradžioje užsiminiau, jog perskaičiusi romaną pasijutau ypatinga – net neabejoju, kad užvertę paskutinį knygos lapą tokiais pasijusite ir Jūs. Kodėl? Jandy Nelson kūrinyje didelį vaidmenį vaidina menas ir netiesiogiai primenama, jog kiekviename iš mūsų snaudžia milžinas, kuriam prabudus prasideda stebuklai. „Padovanosiu tau saulę“ žadina mūzą, skatina pasaulį regėti širdimi ir be galo be krašto motyvuoja kurti, tobulėti, gerti į save kuo daugiau garsų, šviesų, spalvų ir grožio.

Reziumė, vis dar negaliu atsidžiaugti, kad Jandy Nelson romanas pateko man į rankas – tai vienas įsimintiniausių mano skaitytų kūrinių. Jei ieškote knygos, kuri paliktų ryškų pėdsaką sieloje, nė nedvejodami rinkitės „Padovanosiu tau saulę“ – neturėtumėte nusivilti!

Daugiau knygų apžvalgų rasite tinklaraštyje „Skaitymo valandos“.