Vakaro skaitiniai: Viliaus Kočiubaičio „Afganistano daktaras“

Perskaičius šios knygos anotaciją tapo aišku, kad tai – sudėtingas kūrinys, o pozityvumo atseikėta bus itin kukliai. Visgi, Afganistanas asocijuojasi su karu, pavojais, baimėmis, skurdžiai gyvenančiais žmonėmis.

Anot autoriaus, šioje knygoje daug autentiškų įvykių, aplinkybių, vietovių ir žmonių. „Neįmanoma parašyti knygos apie Afganistaną ten negyvenus…“ – teigia jis.

Vilius Kočiubaitis yra karo gydytojas, turi majoro laipsnį. Beveik dvejus metus dirbo Afganistane, Kabulo ir Goro provincijos ligoninėse. Tad tikiu, kad jam pavyko pažinti kultūrą ir parašyti knygą apie tą komplikuotą kraštą.

Daktaras Vilhelmas Vėberis grįžta į Afganistaną po dešimties metų pertraukos. Atskridęs į Heratą, jis ketina automobiliu pasiekti Čagčaraną per kelias dienas.

Netikėtai į pakeleives jam įsiperša jauna moteris iš Belgijos, vardu Lizetė. Ji, patyrusi sunkią vaikystę ir ištekėjusi už ištvirkusio despoto, nuo gyvenimo Belgijoje pabėga į Afganistaną.

Slėpdamasi nuo savo tapatybės Lizetė tampa Belge ir siekdama gydytis sielos žaizdas leidžiasi į pavojų kupiną kelionę. Vėberis su Belge netrunka pasinaudoti juos suvedusiomis aplinkybėmis ir nesibaido malonumų.

Vienoje stotelėje į kompaniją primygtinai įsisiūlo vietinis Zija, besivadindamas jų apsaugininku, išsukinėja juos iš afganų žabangų, bet tuo pačiu metu keistai bendrauja ir įtartinai šnairuoja į ekipažo moterį.

Tačiau kaip netikėtai jis atsirado, taip ir dingo, o Vėberis su Belge neužilgo pasiekė Čagčaraną. Daktaras liko šiame mieste, o ji išskrido į Mazari Šarifą.

Ten jos gyvenimas klostėsi gana dramatiškai ir tvyrojusi įtampa buvo justi kiekviename puslapyje. Tuo tarpu Vėberis atsidavė darbui Čagčarano ligoninėje ir pamažu ėmė lįsti vaiduokliai iš palovių, kurie jį atvijo į šią pavojingą, karo nuniokotą šalį. Dažnai jo savijauta skleidėsi per pokalbius su kolegomis, bet itin retai per jo paties mintis.

Kuomet jis ėmėsi gydyti ligoninėje, buvo papasakota daug istorijų apie jo pacientus. Vienai jų – Tsatsi – net buvo skirtas ištisas skyrius.

O jos bei kitų, lyg atsitiktinai pasirodžiusių, veikėjų likimai netikėtai įsipynė ir atsiskleidė tolimesniuose istorijos vingiuose. Galiausiai Vėberis atsiduria Taivaroje ir, lydimas sunkiai išgyvenamų sunkumų, jis ten randa savotišką ramybę.

Ši knyga – lyg daugybė atskirų apsakymų sujungtų į vientisą istoriją. Visų jų bendras vardiklis – Vilhelmas Vėberis.

Autorius aprašo beveik kiekvieno sutikto žmogaus gyvenimą Afganistane, pateikia kiekvieno jų nuomonę, patirtį vykusiuose ir besitęsiančiuose įvykiuose.

Iš tiesų, skaitant itin jaučiasi vyriškas braižas. Rašytojos moterys akcentuoja detales, po kaulelį narsto išgyvenimus, o šis kūrinys be smulkmenų, mažai išvedžiojimų, paaiškinimų.

Dialogai – šiurkštūs, kartais su minčių šuoliais ir vis priversdavo suabejoti ar realūs žmonės taip be užuolankų dergtųsi su vietiniais svetimoje šalyje (ir dar tokioje agresyvioje).

Kūrinyje vartojama daug specifinių žodžių, kurių reikšmių vis reikėjo sugrįžti ir paieškoti pradžioje. Įpusėjus pasidariau žodynėlį, nes jie vis kartojosi: šuravi - rusai, kafyrai - kitatikiai, duvalas – molinė tvora, namazas - religinė apeiga ir t.t.

Per trumpą laiką, tai jau antroji mano perskaityta ilgų, ieškančių prasmės kelionių knyga. Rašiau kaip sužavėjo tikras pasakojimas apie Indiją, o dabar labai panašiai pakeliavau puslapiais po Afganistaną.

Rekomenduočiau šią knygą žmonėms, mėgstantiems patyrinėti mums itin tolimus ir svetimus kraštus, o taip pat besiskundžiantiems Lietuva ir manantiems, kad mes čia labai blogai gyvenam.

Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.