Vakaro skaitiniai: Oliverio Sackso „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“

„Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“ – Oliverio Sackso, britų neurologo bei neuropsichologo, knyga, kurioje pateikiamos tikros pacientų istorijos. Tiesa, dėl asmeninių ir profesinių priežasčių pakeisti vardai, kai kurios aplinkybių detalės, bet visi išgyvenimai – autentiški. Tad už intriguojančio viršelio slypi ne ką mažiau intriguojantys pasakojimai, leidžiantys patyrinėti žmogaus proto gelmes. O smagiausia tai, kad norint leistis į nuostabos kupiną kelionę domėtis neurologija nebūtina – pakanka smalsumo, elementaraus noro pažinti ir suprasti.

Pats autorius savo knygos veikėjus vadina „neįsivaizduojamųjų pasaulių keliautojais“. Pasaulių, apie kuriuos nieko nežinotume, jei ne šie žmonės. Štai vienam pacientui aplinka tapusi bereikšmių abstrakcijų jūra – jis gali kalbėti apie daiktus, bet vizualiai jų nesuvokia. Antrasis yra įkalintas praeityje, nes prarado gebėjimą adekvačiai suprasti laiką. Moteris jaučiasi atskirta nuo savo kūno. Dvyniai, negebantys atimti ir sudėti, bendrauja pirminių skaičių sekomis. Iš pirmo žvilgsnio istorijos lyg iš fantastikos srities. Bet kuo toliau skaitai, tuo labiau supranti, kad jų išgalvoti nepajėgtų net ir lakiausios fantazijos asmuo (kaip yra pasakęs Ričardas Bachas, tiesa dažnai esti pernelyg neįtikėtina, kad būtų pramanyta).

Minėti pavyzdžiai – dar toli gražu ne viskas. Iš viso knygoje pateiktos 24 istorijos, taigi turėsite galimybę daugiau mažiau įsigilinti į 24 savitus veikėjų pasaulius. Šie pasakojimai, beje, išdėstyti ne atsitiktine tvarka, o grupuoti į keturias dalis („Praradimus“, „Perteklius“, „Vizijas“ ir „Prarastųjų pasaulį“), todėl juos įdomu lyginti tarpusavyje. Tą kartkartėmis daro ir pats autorius, todėl niuansai tampa dar labiau suprantamesni.

Knygą skaityti įdomu, bet nėra lengva. Tekste apstu medicinos terminologijos, kuri paprastą žmogų, nesusidūrusį su neurologija, gali kiek nuvarginti. Išties sunku pasakyti, į kokią auditoriją, rašydamas knygą, orientavosi O. Sacksas. Išsamiai šia sritimi besidomintiems žmonėms, manyčiau, pritrūktų išsamesnių detalių, tyrimų bei studijų, o tiesiog smalsaujantiems terminijos gali pasirodyti per daug. Visgi bendras įspūdis – daugiau nei geras, o intelektinis malonumas – garantuotas.

Nuklydus į asmeniškumus, mane nustebino tai, kad didžioji dalis aprašytų pacientų – energingi, nepaprastai išsilavinę bei inteligentiški žmonės, kuriuos, sakykim, keistenybės, lydi ne nuo gimimo, o prasideda tam tikru gyvenimo momentu. Sužinojus, kad yra kitaip, nei jie įsitikinę, kitaip, nei jie mato, girdi, jaučia, juos apima šokas, baimė, išgąstis. Dalis net nekovoja, nes nežino, ko yra netekę ar, dar baisiau, išvis nežino, kad yra kažko netekę. „Jei žmogus praranda koją ar akį, jis suvokia tokią netektį, bet jeigu praranda save – patį save, – negali to suvokti, nes nebėra paties savęs, kad suvoktų“, – mintimis dalijasi autorius. Koks margas ir koks neteisingas pasaulis. Antra vertus, pateikiama ir atvejų, kai iliuziška realybė pacientams tampa mielesnė už tikrovę. Vienareikšmiškai vertinti negalima?

O. Sacksas – introspektyvus autorius, kuris aprašo ne tik neigiamas, bet ir teigiamas „neįsivaizduojamųjų pasaulių keliautojų“ sutrikimų puses. Jis labiau linkęs pamatyti bei išryškinti savo ligonių privalumus, ne trūkumus, ir tai džiugina. Ieškodamas pacientų tapatumo, rašytojas svarsto, kokiu gyvenimo keliu jie galėtų pasukti, kas jiems patinka, ką jie galėtų nuveikti. Taigi romanas nėra sausas medicinos faktų rinkinys – jame žvelgiama ir iš emocinės pusės.

Reziumė, rekomenduoju perskaityti visiems, kurie trokšta sužinoti įdomių istorijų. Jei smalsu, kas gali slypėti žmogaus proto gelmėse, knyga tikai paliks įspūdį. O ją perskaičius akiratį norėsis plėsti dar ir dar, o tai, matyt, ir yra gero kūrinio galia.

Daugiau knygų apžvalgų rasite tinklaraštyje „Skaitymo valandos“.