Valgomosios sėklos. Verta įtraukti į valgiaraštį!

Burnočių sėklos

Burnotis mums geriau pažįstamas kaip dekoratyvinis sodų ir gėlynų augalas, žydintis raudonos spalvos ilgomis šluotelėmis svyrančiais žiedais. Yra ir kitų šio augalo rūšių, kurių lapai ir sėklos nuo seno vartojami virtuvėje. Vos už aguonos grūdą didesnės gelsvos spalvos burnočių sėklos labai maistingos ir lengvai virškinamos. Burnočių baltymai yra aukščiausios kokybės, o vienos iš svarbiausių aminorūgščių – lizino – juose yra net du ar tris kartus daugiau nei kitose grūdinėse kultūrose. Beje, saujoje burnočių kalcio daugiau nei stiklinėje pieno. Burnočių skonis panašus į riešutų. Sėklos valgomos virtos, skrudintos, spragintos, sumaltos į miltus. Iš jų verdamos košės, kepami įvairūs kepiniai, ruošiami desertai. Burnočių sėklomis gardinama ruginė duona. Vandenyje sėklos išverda per 20–30 min. Jų nereikia mirkyti. Burnočių sėklų košė valgoma sūdyta arba saldinta medumi, gardinama sviestu, razinomis ar kitais džiovintais vaisiais, tarkuotomis apelsinų ar citrinų žievelėmis, cinamonu.

Paskanaukite
Saldi burnočių košė
400 ml neriebios grietinėlės, 100 g burnočių sėklų, 2 šaukštai cukraus, saujelė razinų, šaukštelis tarkuotų apelsinų žievelių, šaukštelis cinamono, žiupsnelis druskos.
Razinas nuplaukite, užpilkite karštu vandeniu, palikite išbrinkti. Nedideliame puode užvirinkite grietinėlę, suberkite burnočių sėklas, virkite ant silpnos ugnies maždaug 5 min. Sudėkite nuvarvintas razinas, apelsinų žieveles ir cinamoną, šiek tiek pasūdykite, suberkite cukrų. Virkite 10–15 min., kol sėklos sugers visą skystį, nukaiskite nuo ugnies ir palikite pastovėti. Sukrėskite košę į dubenėlį, apibarstykite cinamonu, uždėkite griežinėliais pjaustyto banano.

Moliūgų sėklos

Didelės žalsvos spalvos moliūgų sėklos – gardus ir sveikas užkandis, puikus sriubų, salotų ir kepinių pagardas. Moliūgų sėklos ruošiamos visiškai subrendus vaisiams. Nuskinti moliūgai dar 1–2 mėnesius laikomi, kol sėklos visiškai subręs. Nuo minkštimo atskirtos sėklos nuplaunamos ir džiovinamos paskleidus plonu sluoksniu šiltoje sausoje vietoje. Gerai išdžiuvusių moliūgų sėklų lukštas turi būti gelsvai baltos spalvos, o sėklos – gelsvai žalios, bekvapės, traškios. Moliūgų sėklose gausu mūsų organizmui gyvybiškai svarbių medžiagų, todėl per dieną rekomenduojama suvalgyti 2–3 šaukštus sėklų. Jomis galima gardinti pertrintas sriubas, šviežių daržovių salotas, namuose kepamą duoną. Paskrudinusi moliūgų sėklas sausoje keptuvėje ir šiek tiek pabūdžiusi, paruošite gardų užkandį. Salotoms ir sriuboms skaninti naudokite tamsiai žalios spalvos, sodraus skonio moliūgų sėklų aliejų. Jis suteiks patiekalams ypatingą prieskonį.

Sezamai

Kulinarijoje vartojamos šiltuose kraštuose augančio krūmo sėklos. Sezamo sėklos smulkios, kiek suplotos, apgaubtos kietoka rusvos, gelsvos, rudos ar juodos spalvos luobele. Sezamais barstomi sausainiai, pyragai ir bandelės, iš jų gaminami saldumynai, kartoko skonio sėklytėmis gardinamos salotos, krevečių, žuvies ir mėsos patiekalai. Iš žalių arba paskrudintų sezamų sėklų spaudžiamas aliejus. Skrudintų sezamų aliejus dėl ypatingo skonio ir aromato ypač mėgstamas kinų ir japonų virtuvėse. Šaltai spaustas nerafinuotas sezamų aliejaus yra beveik bekvapis ir švelnesnio skonio. Nustatyta, kad sezamų aliejus – bene vienintelė riebalų rūšis, kurią organizmas pasisavina beveik šimtu procentų. Išspaudus aliejų, sėklų išspaudose lieka daug baltymų ir riebalų, todėl iš jų gaminama maistinga chalva.

Saulėgrąžų sėklos

Dideliais geltonos spalvos žiedais žydinčios ir stambias aliejingas sėklas brandinančios saulėgrąžos į Europą atkeliavo iš Šiaurės Amerikos. Ilgai saulėgrąžos buvo auginamos kaip dekoratyvinis augalas, nors europiečiai puikiai žinojo, kad indėnai valgo šio augalo sėklas ir spaudžia iš jų aliejų. Gliaudytos saulėgrąžos – puikus energijos šaltinis. Jas galima valgyti vienas (sėklos ypač skanios, kai jas šiek tiek paskrudiname), paskaninti šviežių daržovių salotas, namuose kepamą duoną.

Paskanaukite
Morkų ir saulėgrąžų salotos
2 morkos, sauja saulėgrąžų, sauja razinų, skiltelė česnako, 2 šaukštai neriebaus majonezo, žiupsnelis druskos.
Razinas išbrinkykite šiltame vandenyje. Morkas nuskuskite, sutarkuokite šiaudeliais. Dubenyje sumaišykite tarkuotas morkas, nuvarvintas razinas ir saulėgrąžas, išspauskite česnaką, sukrėskite majonezą, truputį pasūdykite ir išmaišykite. Patiekite su skrudintos duonos riekele.

Kedrinės pinijos

Taip vadinamos valgomos kedrinių, italinių, sibirinių ir kitų pušinių šeimai priklausančių spygliuočių medžių sėklos, mums geriau žinomos kedrų riešutų pavadinimu. Skirtingų rūšių medžių subrandintos sėklos skiriasi dydžiu, visos jos padengtos rudos spalvos sumedėjusiu apdangalu, kurio viduje slypi švelnaus skonio aliejingas branduolys. Kedrinės pinijos – vertingas maisto produktas, žinomas ir vartojamas daugiau nei 6 tūkstančius metų. Atšiauriame Sibire sibirinės pušys vadinamos „duonos medžiu“, iš jų sėklų malami miltai. Sausoje keptuvėje paskrudintas pinijas galima kramsnoti kaip užkandį, gardinti jomis salotas, špinatų ir baklažanų patiekalus. Sugrūstų pinijų maišoma į pesto padažą. Pinijų sėklos yra labai aliejingos, iš jų išspaustas aliejus vartojamas kaip vaistas nuo visų ligų. 

Čija sėklos

Čija, arba ispaniškas šalavijas, – tai nepaprastai maistingos sėklos, kuriose gausu skaidulų, taip pat vitaminų ir mineralų, pavyzdžiui, Omega-3 riebalų rūgščių, kalcio, kalio, geležies, fosforo ir kt. Apskritai šios sėklos įvardijamos kaip supermaistas, nes turi gerokai daugiau maistingųjų medžiagų nei dauguma kitų sėklų, vaisių ar daržovių. Čija sėklas tinka valgyti ir vienas – kaip maisto papildą (patartina užpilti iš vakaro vandeniu ir išbrinkinti). Galite jomis praturtinti ir įvairius patiekalus: berti į padažus, salotas, įmaišyti į įvairių kepinių tešlą. Būkite visiškai ramios – šios sėklos patiekalo skonio nesugadins, nes yra, galima sakyti, beskonės. Jos tik suteiks daugiau maistinės vertės. Rekomenduojama čijos sėklų paros norma – vienas valgomasis šaukštas.