Velykų tradicijos Lietuvos dvaruose ir šimtmečius menantis vegetariškos šiupininės receptas

Sužinokite, kaip Velykas švęsdavo mūsų protėviai ir pasigaminkite pagal išskirtinį Zyplių dvaro virtuvės kuchmistro receptą paruoštą šiupinį, kuris tiks ir vegetarams, ir pasninko besilaikantiems.

 Skyrėsi dvarininkų ir valstiečių šventės

Paklaustas, kaip buvo švenčiamos Velykos praeityje, ar šventė labai skyrėsi dvarininkų valdose ir valstiečių namuose, Vytauto Didžiojo universiteto etnologas, docentas daktaras Arūnas Vaicekauskas sako, kad dvaras visais laikais buvo ženkliai atviresnė ir labiau kosmopolitinė erdvė, nei uždara kaimo bendruomenė.

Tas atvirumas buvo ypač būdingas didžiosioms aristokratų šeimoms. Anot istoriko, jau nuo Renesanso laikmečio šventiniai pokyliai Lietuvos dvaruose mažai kuo skyrėsi nuo kitų Europos šalių didikų pokylių – visos Europoje atsiradusios mados, anksčiau ar vėliau, pasiekdavo ir Lietuvą.

Visgi, pasakodamas apie švenčių Lietuvos dvaruose tradicijas etnologas pažymi, kad dvarai ir jų gyventojai buvo skirtingi. Miestuose ir provincijoje valdas turėjusių didikų šeimų šventės buvo vienokios, o smulkių provincijos bajorų dvarų ar dvarelių šventinė kultūra buvo visai kitokia.

Smulkių bajorų namuose šventinės tradicijos nuo aplinkinių valstiečių skyrėsi tik gerokai gausesnėmis vaišėmis ir luomą atitinkančiomis pramogomis. Be to, kalbant apie dvarus ir jų kultūrą, svarbu nepamiršti, kad dvare gyveno ne tik aristokratų šeima, bet ir žmonės, prižiūrėję dvaro ūkį, tarnai, kumečiai ir kiti, o jų šventės supratimas, taigi ir papročiai, ne tiek daug skyrėsi nuo aplinkinių valstiečių, pasakoja doc. dr. A. Vaicekauskas.

„Tik vargu, ar didįjį šeštadienį pats dvarininkas vykdavo parsinešti šventintos ugnies ar vandens. Tikėtina, kad tą padarydavo kas nors iš šeimynykščių. Lygiai taip pat ir švarųjį ketvirtadienį dvarą tvarkydavo ne patys ponai. Na, o didžiojo penktadienio rimties laikydavosi visi save laikantys krikščionimis. Visiems, tiek kilmingiesiems, tiek valstiečiams, buvo privalomas ir pamaldų lankymas“, – pastebi etnologas.

Pasninko laikotarpis – apmąstymams ir išsivalymui

Pasidomėjus, kada atsirado pasninko tradicijos ir ar dvarininkai jų laikydavosi, mokslininkas pasakoja, kad ilgesni ar trumpesni susilaikymo nuo maisto laikotarpiai atsirado kartu su pirmaisiais ritualais, ir tokių susikaupimo, pasirengimo šventei laikotarpių galima aptikti įvairiuose pasaulio kraštuose, įvairiose kultūrose.

Krikščioniškoje tradicijoje, Gavėnios pasninkas žymėjo tikinčiųjų bendruomenės pasiruošimą stebuklingam Jėzaus Kristaus prisikėlimo momentui. Šiais laikais pasninko tradicijos galbūt nelabai laikomės, tačiau prieššventinis švarinimasis, ko gero, praktikuojamas daugelyje šeimų, sako doc. dr. A. Vaicekauskas.

„Pagrindinius žmogiškojo gyvenimo virsmus lydėjusios apeigos dažniausiai būdavo susijusios su sezoniniais gamtos bei ūkinės veiklos virsmais – sausros pabaiga, medžiojamų gyvūnų migracijomis, lauko darbų sezono pabaiga ir ypatingai naujo metų laiko pradžia. Todėl prieššventinis susilaikymas nuo maisto, žymėjo ir tam tikrą kokybinį perėjimą, iš taupymo laikmečio į būsimą gausos laikotarpį. Būsimos gausos užtikrinimui ir būdavo skiriama didžioji dauguma šventinių ritualų“, – tikina docentas.

Ant Velykų stalo – vaišių gausa

A.Vaicekauskas pasakoja, kad tiek praeityje, tiek ir dabar šventės ir šventinis stalas neatsiejami nuo gausių vaišių. Kuo didesnė šventė – tuo didesnė puota. Etnologas sako, kad šventinių vaišių paskirtis visose kultūrinėse tradicijose viena – užtikrinti, kad ateityje maisto būtų taip pat gausu, kaip ir šventės metu. Todėl ir vargingiau gyvenantys, ir turtingieji stengėsi kelti kuo gausesnes vaišes. Tiek dvaro, tiek valstiečių šventę siedavo tam tikri atributai, be kurių ir dabar sunkiai įsivaizduojamas Velykų stalas – tai mėsos patiekalai ir kiaušiniai.

„Dvaruose Velykinį stalą puošdavo gražiai serviruota kiaulės galva, o neretai ir ant iešmo keptas paršelis. Krikščioniškoje tradicijoje Velykas simbolizuoja raudonai dažytas kiaušinis. Tad dažytų kiaušinių būta ir ant dvaro vaišių stalo. Dar vienas būtinas Velykų stalo atributas – iš sviesto padaryta avinėlio figūrėlė.

Medžioklė buvusi beveik išimtinai dvariškių pramoga, tad Velykų vaišių stalas neapsieidavo ir be jų medžioklės trofėjų – šernienos, elnienos, ar bent jau fazano ar pentardos. Nepamiršdavo ir puošniai įdarytos šviežiai sugautos žuvies“, – apie velykines vaišes pasakoja A.Vaicekauskas.

Jis priduria, kad ant šventinio stalo dvare netrūkdavo ir baltų kvietinių miltų pyragų, vėlesniuose šaltiniuose minimos ne tik specialiai Velykoms kepamos „bobos“, bet ir biblinius personažus vaizduojančios figūrinės kompozicijos.

Kiek rečiau, anot etnologo, minimas riešutais ir džiovintais vaisiais įdarytas varškės skanėstas „pascha“, labiau būdingas Pietų Europos kultūrinei tradicijai. Tad spėjama, kad į Lietuvą šis desertas galėjo atkeliauti iš Bizantiškos kultūros šalių, greičiausiai, dėl Stačiatikių tikėjimą išpažįstančių dvarininkų įtakos. Ant dvarininkų stalų puikuodavosi kalvadosas, midus ar net „importinis“ vynas.

Etnologas pastebi, kad valstiečiai tenkindavosi kuklesnėmis vaišėmis – margučiais, sviestu, vienu kitu mėsos patiekalu, rugine duona. Šventines vaišes užsigerdavo kokia nors žolele paskaninta ruginuke, o dar dažniau iš dvaro varyklos gauta degtine.

Anot didikų gastronomines tradicijas puoselėjančio Zyplių dvaro virtuvės restorano kuchmistro Artūro Rakausko nemažai A.Vaicekausko minėtų valgių dar ir šiandien neatsiejami nuo Velykų šventės.

„Laikui bėgant atsiranda įvairių patiekalų receptų interpretacijų, jas papildo nauji ingredientai, tačiau pagrindinės šventinių patiekalų ruošimo tradicijos išlieka mažai pakitusios, nes jos atspindi gilesnes vertybes ir papročius. Be to, maistas yra daug daugiau nei tik energijos šaltinis – jis kuria bendrystės ryšį, sujungiantį šeimas ir draugus. Ne veltui švenčių proga šeimos suvažiuoja į tėvų ar senelių namus ir dalijasi svarbiomis akimirkomis prie vaišių stalo“, – tikina kuchmistras.

Laukiant didžiosios pavasario šventės susilaikymo ir apsivalymo laikotarpiu A.Rakauskas siūlo patiems pasigaminti Gavėniai ypač tinkamos šildančios vegetariškos sriubos ir pavaišinti ja artimuosius.

Zyplių dvaro virtuvės kuchmistro vegetariška šiupininė sriuba su grybais

Sriubai reikės:

• 500 g trintų pomidorų,
• 2 v. š. kaparėlių,
• 1 v. š. pomidorų pastos,
• 1 a. š. rūkytos paprikos miltelių,
• 200 g grybų (kreivabudžių, kelmučių ar kitų),
• 200 g perlinių kruopų,
• 1 svogūno,
• 3 skiltelių česnakų,
• keleto žirnelių kvapiųjų pipirų,
• 1 baklažano,
• druskos pagal skonį, aliejaus kepimui, kelių šakelių krapų ir petražolių, citrinos.

Paruošimas: 

Baklažaną supjaustome kubeliais, apibarstome druska ir paliekame 30 minučių pastovėti. Vėliau baklažano kubelius pakepiname keptuvėje, kol jie įgaus aukso rudumo atspalvį. Grybus supjaustome šiaudeliais ir taip pat apskrudiname. Nuskabome lapelius nuo krapų ir petražolių, juos sukapojame ir sumaišome su grybais bei baklažanais. Atskirai išverdame perlines kruopas, o išvirusias taip pat sumaišome su grybais ir baklažanais.

Į atskirą puodą pilame aliejų, jį užkaitiname ir sudedame kepti pjaustytą svogūną, česnakus; šiek tiek juos pakepinus, dedame pomidorų pastą, rūkytos paprikos miltelius ir žolelių kotelius. Viską gerai išmaišome ir pakepiname dar 2–3 minutes. Supilame pomidorus, užpilame juos 2 litrais vandens ir užverdame. Užvirus, sumažiname temperatūrą iki minimalios, sudedame lauro lapelius, kvapiuosius pipirus ir paliekame virti 45–50 minutes.

Išvirusius pomidorus perkošiame per sietelį, supilame kaparėlius su visu jų skysčiu, dedame druską ir šiek tiek patriname trintuve. Sudedame grybų, baklažanų ir kruopų mišinį į sriubą, dar kartą užverdame.

Patiekdami šiupinį dar galite jį pagardinti citrina. Skanaus!