Venecijos gondolininkų istorijos

Taigi apsišarvavau kantrybe ir bandžiau juos prakalbinti. Akį patraukė besišypsantis ir dainelę niūniuojantis gondolininkas. Aplink nebuvo turistų, norinčių paplaukioti, todėl Aurelio, o po to ir kiti sutiko papasakoti įdomių istorijų.

Žinojo slapčiausius dalykus

Gondolininkas Aurelio pasakojo, kad venecijiečiai juos vadina pope, nes ankstesnių laikų Venecijos gondolininkų reglamentas naudojo terminą „pope“, nurodydamas, kad šios specialybės atstovas visada turi išlaikyti orumą, elgtis delikačiai su savo šeimininku ir pervežant keleivius, irkluoti ramiai, neskubant.

Venecijos gondolininkų reglamentas naudojo terminą „pope“, nurodydamas, kad šios specialybės atstovas visada turi išlaikyti orumą, elgtis delikačiai su savo šeimininku ir pervežant keleivius, irkluoti ramiai, neskubant.

„Anksčiau gondolininkas dirbdavo savo šeimininkui ir buvo vienas iš nedaugelio miesto tarnautojų, kuris žinojo daugelį miesto paslapčių, istorijų bei apkalbų, kurios sklisdavo iš vieno Venecijos kanalo į kitą“, – atskleidžia pašnekovas.

Venecijoje visi pastatai turėjo išėjimą į kanalą, todėl tik tie, kurie plaukdavo gondola per kanalą, gerai galėdavo matyti, kokios intrigos vykdavo siaurų gatvelių viduje. „Tik jie žinojo savo šeimininko populiariausius maršrutus, kas ir kur kiek išbuvo ir ką planavo“, – Aurelio veide švyti šelmiškos akys.

Įsivaizduokite, kokias paslaptis žinojo tie, kurie irklavo gondolas. Juk buvo laikai, kai ši vandens transporto priemonė buvo naudojama susitikimams su meilužėmis ar mylimosiomis (tada buvo naudojami gondolos gobtuvai, po kuriais ramiai galėjo slėptis mylimieji nuo smalsių akių). „Prisiminkime, juk žymusis Kazanova būtent gimė Venecijoje“, – intriguoja gondolininkas Aurelio.

Dabar daug kas pasikeitę

Kadangi Aurelio veide švytėjo šelmiškos akys, buvo smalsu jo paklausti, kaip pasikeitė jų vaidmuo šiais laikais. Jis tikina, kad viskas pakito iš esmės: „XVIII a. Venecijoje buvo keli tūkstančiai gondolų, o šiuo metu jų yra likę keli šimtai, iš kurių dauguma naudojamos turistų, patys vietiniai nebent švenčių metu jomis plaukioja.“

Tačiau Aurelio suskuba pridurti, kad šaunūs gondolininkai net ir dabar žino Venecijos istorijų, apkalbų: kur gyvena garbingi Venecijos žmonės bei pasaulio įžymybės, nusipirkusios čia namus, kur yra geriausi restoranai bei pasilinksminimo vietos.

„Ne paslaptis, kad mažai liko tų, kurie susikalbėdavo dainuodami skirtinguose kanaluose (nebent sumokėtumėte papildomus 100 eurų, tada galėtumėte savo gondoloje pasisodinti ir dainininką, ir gitaros atlikėją, bet tai jau kita šių laikų paslauga). Tačiau vis daugiau gondolininkų sugeba netaisyklinga anglų, vokiečių ar prancūzų kalba papasakoti Venecijos istorijų ir legendų. Taip pat išliko tradicija tarp kolegų vadintis pravardėmis: Šakius, Uodų valgytojas, Mažasis vyno buteliukas“, – tik nedaugeliui žinomus dalykus pasakoja Aurelio.

Gebėjimus sūnui perduoda tėvas

Atvykus klientams, kalbintas gondolininkas išplaukė su savąja Margarita. Pasirodo, kad kiekviena gondola turi vardą. Beveik visada jis yra moteriškas, kurį suteikia gondolos vairuotojas. Vardas būna mylimosios, žmonos, dukros, mamos, meilužės… (italės nelabai noriai tuokiasi su gondolininkais, nes jie nelaikomi ištikimais vyrais, nes nuolat bendrauja su užsieniečiais ir ypač su moterimis).

Kai Aurelio išplaukė su japonų turistų grupe, atėjo kitas jo kolega, Flavio, atidžiai sekęs pokalbį. Jis patikina, kad tai įdomus, bet sunkus darbas: „Tapti gondolininku ne taip jau ir lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pagal tradiciją, licenziją vairuoti gondolą tėvas perduoda sūnui. Taigi jos neįmanoma nusipirkti ir ją reglamentuoja įstatymai ir privalu laikytis specialių taisyklių.“

Tačiau vyras priduria, kad šiais metais buvo paskelbtas konkursas aštuonioms papildomoms vietoms užimti, o kandidatai galėjo būti ir ne iš gondolininko šeimos. Be to, didžiausia naujovė buvo, kad pretenduoti galėjo ir moterys. Pirmą kartą Venecijos istorijoje“, – Flavio nepatenkintas, nes jis laikosi senųjų tradicijų, visos šios feminizmo idėjos, turėtų būti taikomos kitur. Jo manymu, senosios gondolininkų tradicijos turėtų būti išlaikomos net ir moderniais laikais.

Kodėl irkluojama vienu irklu?

Prie mūsų prisijungė trečias gondolininkas ir liepė parašyti legendą, kodėl gondola irkluojama tik vienu irklu. Pasak legendos, seniau Venecijoje gondolininkai irklavo su dviem irklais. Viskas pasikeitė nuo Anzoleto, gondolininko tinginio. Jis buvo vienas geriausių Venecijoje: mintinai žinojo visus kanalus, suprato apie potvynius.

Aristokratai norėdavo būti plukdomi tik jo. O tai kėlė kitų gondolininkų pavydą. Vieną vakarą, pabaigęs darbą, jis nustatė savo gondolą namų kryptimi ir užsnūdo. Kiti gondolininkai prisiartino ir nukreipė Anzoleto gondolos maršrutą į atvirą jūrą. Miegančio Anzoleto gondolą jūroje pagavo piratų laivas, atėmė irklą, o vyrą nudūrė. Vėliau gondolininkai labai gailėjosi ir nuo to laiko irkluoja tik su vienu irklu ir dar stovėdami, nuolat prisimindami patirtus Anzoleto kančią.

Legendos lieka legendomis, todėl Flavio paaiškina, kodėl iš tikrųjų gondolai reikia tik vieno irklo. „Iš pradžių buvo naudojami du. Vėliau, ištobulėjus korpusui ir padarius jį asimetrišką, užteko vieno. Gondola gali grakščiai plaukti, nes jos dešinysis kraštas yra žemiau nei kairysis, todėl pasiyrus, ji pati išsitiesia ir grįžta į buvusią padėtį. Plokščiadugnis laivelis tinka plaukioti siaurais kanalais, o nežymus priekio išlenkimas atsveria irkluotojo jėgą ir neleidžia gondolai sukinėtis ratais“, – išsamiai papasakoja Flavio.

Pagaminti gondolą – menas

Flavio pasakoja, kad gondolos buvo naudojamos kaip pagrindinė transporto priemonė, o kilmingos šeimos jas turėjo net kelias, kaip ir gondolininkai.

Tai unikali antikinė Venecijos valtis. Gondola gaminama iš įvairių tipų medienos: iš viso iš 280 skirtingų dalių, turinčių skirtingą paskirtį ir pavadinimus. Jos ilgis 11 metrų, o svoris neviršija 600 kg. Jas meistrai gamina specialiuose skveruose.

Pagaminti gondolą buvo menas, todėl šie skverai bei dirbtuvės buvo gyvybiškai svarbios Venecijos amatininkams. Iki dabar ne kartą keitėsi ne tik gondolų spalvos, bet buvo ištobulintas ir korpusas. Anksčiau gondola buvo itin spalvinga, išpuošta įvairiais brangiais audiniais bei medžiagomis. Po 1562 m. visos buvo nudažytos juodai, kad nerodytų per didelės puikybės ir turto. Vėliau šią istoriją paneigė senolė. Jos versija tokia, kad gondolas nudažė juodai po prasiautusio maro, nusinešusio daugelio žmonių gyvybių.

Patarimai, jei norite įsimintino papliaukiojimo gondola

• Išsirinkite mėgstantį šnekėti gondolininką, nepulkite sėsti pas pirmą pasitaikiusį, nes 10 eurų nuolaidą gali padaryti visi.
• Būkite linksmi, tada ir gondolininkas bus jums draugiškas bei bus nusiteikęs papasakoti daugiau.
• Nepulkite klausinėti apie Kazanovą, užduokite įdomesnių klausimų: domėkitės architektūra, istorija. Taip jis jausis pagerbtas, todėl gausite aiškius atsakymus, o vėliau jums parodys ir žymųjį Kazanovos namą.
• Jeigu nenorite išleisti 80 eurų už 30 min. pasiplaukiojimą gondola, bet vis tiek norėtumėte išbandyti, tai padaryti galite sumokėję 2 eurus ir perplaukti iš vieno kanalo pusės į kitą. Stotelė ties žvejų turgumi (San Polo rajonas) į kitą stotelę (Cannaregio rajonas).
• Pagal Venecijos tradicijas, jeigu plauksite su savo mylimuoju, turite pasibučiuoti po kiekvienu tiltu, kad jus suptų amžina meilė.

Daugiau apie nepaprastą Italiją skaitykite www.vestuvesitalijoje.lt