Veronika Montvydienė: „Atėjo laikas naujam gyvenimo etapui“
„Nors motinystės karjera tęsiasi, prasideda naujas gyvenimo etapas. Tiesa, prie bet kokių pokyčių reikia laiko priprasti, nes man visada svarbiausia yra šeima ir vaikai“, – atvirauja Veronika Montvydienė.
Kokiu ritmu leidote šią vasarą? Ar virusas nesujaukė jūsų šeimos atostogų planų?..
Šią vasarą, kaip ir visas kitas, leidome Lietuvoje. Čia užtenka ir saulės, ir stichijų – visko, ko reikia, kad visa šeima grūdintųsi ir smagiai pailsėtų. Taigi mums šis virusas jokių atostogų planų nepakoregavo. Kadangi vaikai jau nemaži, galime laiką leisti aktyviau. Dukra Adelė jau eina į pirmą klasę, pagrandukui Kajui greit sukaks 3,5 metukų. Jis pradėjo lankyti darželį. O aš atradau ir kitų veiklų (šypsosi).
Ar tai užuomina, kad baigėte motinystės karjerą?..
Tiesiog atėjo laikas, kai galiu skirti laiko ir kitoms veikloms. Taigi motinystės karjeros nebaigiau, tik pradėjau naują gyvenimo etapą. Neslėpsiu, kai pasineri į darbą, tam tenka skirti daug energijos. Pastebėjau, kad jos mažiau lieka vaikams, ir dėl to šiek tiek liūdna. Na, bet prie visų pokyčių reikia prisitaikyti. Veikla atsirado ne iš finansinės būtinybės ar netikėtai.
Tai buvo sąmoningas sprendimas, viskas iš anksto suplanuota, su Donatu apsvarstyta ir numatyta. Dirbu kartu su juo. Tiesa, mano darbas ne toks kūrybiškas, kaip vyro, daugiau administracinis. Bet galiu taip susiplanuoti darbus, kad, prasidėjus mokslo metams, spėčiau po darželio ir mokyklos pasiimti vaikus, nuvežti į būrelius.
Septynerius metus džiaugėtės namų šeimininkės statusu. Ar nejautėte visuomenės spaudimo greičiau grįžti prie darbų ir atsikratyti finansinės priklausomybės nuo vyro?
Visada norėjau būti ir buvau savarankiška. Nuo septyniolikos pati duonai užsidirbau, gyvenau atskirai nuo tėvų. Ir augindama vaikus nesijaučiau priklausoma, tiesiog buvo toks etapas. Su Donatu dar iki atsirandant Adelei sutarėme, kad tai bus mano indėlis į šeimą. Nors piniginio atlygio ir nėra, investicija į vaikus atsiperka su kaupu. Man ne gėda su jais išeiti į žmones, jie nekrenta ant grindų, neisterikuoja.
Dažniausiai tos moterys apgaudinėja save. Teigia, kad svarbu karjera, o iš tiesų yra paprasčiausiai neapsisprendusios motinystei.
Tai, kad, kilus ožiukams, per keletą minučių tu gali su jais susitarti, neužkišdamas saldainiais, ledais ar išmaniosiomis technologijomis, – tik vienas iš daugelio tinkamo auklėjimo pliusų, įvertinimas to, ką darai. O sudaryti galimybę vyrui siekti muzikinės karjeros ir likti su vaikais buvo abiejų sprendimas. Palyginti su gyvenimu, tie keleri metai labai nedaug. Jei moteris viską darytų pati, tai kam jai apskritai partneris?!
Dabar moterys ir dirbtinai apsivaisinti gali, ir pinigus užsidirbti, kam jos tada teka?! Jei yra šeima, reikia užauginti vaikus, o paskui karjera ir kitokios veiklos. Toks mano požiūris.
Kaip manote, kodėl nemažai mamų trokšta kuo greičiau ištrūkti iš namų? Bijo iškristi iš darbo rinkos?
Dažniausiai tos moterys apgaudinėja save. Teigia, kad svarbu karjera, o iš tiesų yra paprasčiausiai neapsisprendusios motinystei. Galbūt ne visos turi pašaukimą būti mamomis. Tačiau nereikia apsimetinėti. Tegul sako tiesiai šviesiai, kad nenori prie viryklės stovėti, sauskelnių keisti, todėl kuo greičiau trokšta išeiti į darbą. Nekalbu apie tas mamas, kurios tiesiog neturi pasirinkimo ir žūtbūt privalo dirbti, kad išgyventų, išlaikytų šeimą.
Man visada prioritetas buvo vaikai. Jei jų turime, tai negalime numesti ar nustumti į antrą planą. O plėšantis tarp darbo ir namų kažkas nukenčia. Juk ir šampūnas „trys viename“ nieko gero nedaro. Juk nebūtina turėti vaikų, jeigu žinai, kad jiems neturėsi laiko, kad svarbiau karjera. Ir čia nėra nieko blogo. Neverta vadovautis įsišaknijusiais stereotipais, kad privaloma turėti vaikų, šunį, katę ar antrąją pusę. Visi esame skirtingi, skiriasi ir mūsų norai bei poreikiai. Jaunoji karta neatsiras kitokia savaime.
Kaip mes išauklėsime savo vaikus, kokį pamatą sukursime, taip jie gyvens toliau ir kurs tokią ateitį. Laisvi nuo stereotipų arba ne. Todėl visada sakau, kad vaikams tam tikru gyvenimo periodu būtina skirti maksimalų dėmesį. Stengiamės jiems įskiepyti laisvę, toleranciją ir, svarbiausia, empatiją. Kad jie priimtų įvairius žmones ir kad kartu turėtų pakankamai drąsos, laisvės būti tarp kitokių savimi. O ne plauktų pasroviui.
Mažiesiems reikia leisti ir po balas palakstyti, nes išbandydami ką nors naujo vaikai susipažįsta su pasauliu. Kada, jei ne dabar?! Svarbu neatimti vaikystės! Mano vaikai mėgsta bendrauti, nebijo prieiti ir užkalbinti, tarkim, žmonių parke. Kai kada tai net šokiruoja aplinkinius.
Daugelis nuogąstauja, kad jei vėl paskelbtų karantiną, būtų sunku ištverti tą rutiną visiems po vienu stogu. O kaip jums?
Nutrūkus koncertinei veiklai, mano vyras galėjo skirti daugiau laiko muzikai, dainoms kurti. Kažkaip nesijautė didelės trinties ar diskomforto sugriuvus įprastam gyvenimo ritmui. Donatas užsidarydavo darbo kambaryje, tarsi būtų išėjęs į darbą. Kai jis ten, visi žino, kad tėvelis dirba. Manau, labai gerai, kai erdvės ir laikas taip padalintas.
Jeigu išsaugoti santykius nori tik vienas poroje, gali dėti kiek nori pastangų, vis tiek tai bus tik 50 procentų iš šimto.
Jei tektų visas 24 valandas praleisti visiems keturiems kartu, galbūt ir atsirastų poreikis apsibrėžti ribas arba kažkaip kitaip suteikti daugiau laisvės kiekvienam. Bet mums nekilo jokio diskomforto. Nors sakoma, kad po karantino padaugėjo arba skyrybų, arba šeimose vaikų, mes kažkaip sėkmingai išvairavome šią situaciją be radikalesnių sprendimų ir santykių aiškinimosi (juokiasi).
Jūsų manymu, iki kada vaikams dar ypač reikia mamos dėmesio, todėl moteriai vertėtų būti kartu su jais?
Manau, be galo svarbu investuoti į vaikus visą savo laiką, bent kol jiems sueina 2–3 metai. Su kūdikiais iki metukų mamai geriausiai būti 24 valandas per parą. Vėliau, jei yra žmonių, kuriais vaikai pasitiki, kuriuos myli ir su kuriais jaučiasi saugūs, reikėtų atleisti vadeles. Tam, kad santykiai nesiklostytų vien tik apie buitį, maistą. Pabūti atskirai naudinga, nes žmonės, kurie supa kiaurą parą, šiek tiek pabosta.
Vaikams, kaip ir pačiai mamai, reikia erdvės ir papildomų veiklų, įspūdžių, bendravimo. Svarbu, kad vaikas socializuotųsi ir kitoje erdvėje, už namų ribų. Taigi nuo 2–3 metų prasideda darželiai, papildomas lavinimas, ugdymas. Mano vaikams labai pasisekė, nes jų močiutė yra darželio auklėtoja. Kajui nebuvo jokio streso pradėjus jį lankyti. Man labai svarbu, kad vaikai jaustųsi emociškai ir psichologiškai komfortiškai.
Adelei rinkau mokyklą atsižvelgdama į ugdymo metodiką ir požiūrį į auklėjimą. Norėjosi, kad būtų skiriama dėmesio ir edukacijai, mokslui, ir emocinei savijautai. Pasisekė, nes dukra visus metus parengiamąją klasę Humanistinėje mokykloje lankė su dideliu noru. Tai – geriausias kriterijus, kad pasirinkimas buvo teisingas.
O kaip laikas sau, ar jo lieka?
Nesu užsiprogramavusi, kad man būtinai reikia laiko sau. Jeigu jo nelieka, nedarau problemos. Taigi šiuo klausimu nebūsiu kažkam pavyzdys, negaliu duoti patarimų (šypsosi). Aš ruošiausi motinystei, to norėjau, todėl man nėra jokios savigraužos, kad neskiriu laiko sau, kaip nors ypatingai netobulėju. Viskam savas laikas.
Kai atsiranda laisva valandėlė, smagu, valio! Ypač vertinu kokybišką bendravimą su tikrais draugais. Kažko pasisemi, kažkuo pasidalini, padiskutuoji. Sakoma, geri draugai – prabanga, bet tokių turiu, pradedant savo broliu. Yra žmonių ratas, su kuriais galiu būti visiškai atvira, nesibaimindama, kad pasklis paskalų.
Santykiai taip pat yra didelis darbas – į juos turi investuoti, jei nori grįžtamojo ryšio. Draugystę pavadinčiau tarsi alchemija, nes įvyksta kažkokie nepaaiškinami energiniai mainai.
Kai kas sako, kad ir geri santykiai šeimoje – nuolatinis darbas, o kaip manote jūs?
Manau, geri santykiai grįsti dviejų žmonių noru būti kartu, matyti poroje kažką vertingo. O metodą, kaip tą norą pakurstyti, kiekvienas atranda savo. Jeigu bent vienas iš partnerių praranda motyvaciją puoselėti ryšį, išsaugoti santykius yra labai sunku. Kartais tokios desperatiškos pastangos gali net prarasti prasmę. Ir nė vienas nesame nuo to apsaugoti. Jeigu išsaugoti santykius nori tik vienas poroje, gali dėti kiek nori pastangų, vis tiek tai bus tik 50 procentų iš šimto. Negaliu sakyti, kad mūsų šeimoje viskas tobula, bet skųstis tikrai negaliu.
Jei turėtumėte daugiau laiko, kokiems pomėgiams atsiduotumėte?
Turbūt kelionėms. Nors šiuo momentu galimybės keliauti visiems apribotos, tai vienintelis dalykas, kurio neatsisakyčiau. Su Donatu esame nemažai keliavę. Yra kelios šalys, kur norėčiau sugrįžti. Tai – Amerika, Japonija ir gal Indija. Beje, Japonijoje ant aukščiausio Tokijo bokšto Donatas man pasipiršo. Laikas greitai bėga. Jau septyneri metai, kaip esame susituokę, o kartu iš viso sudėjus – gal vienuolika.
Ko be kelionių dar neatsisakytumėte? Ar tiesa, kad esate ekstremalė?..
Na, per tiek metų neatradau turinti kokių nors fobijų. Nebijau nei vorų, nei kraujo, nei šokti su parašiutu. Jei būtų leidžiama, eičiau maudytis jūroje net esant iškeltai raudonai vėliavai. Labiausiai bijau nebent prarasti sveikatą, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Tiesa, tas ekstremalumas šiek tiek prigeso, nes kai atsiranda vaikų, kiekvieną riziką labiau pamatuoji.
Pamenu, Indijoje keliaudami traukiniais matydavome visokių kraupių vaizdų, daug luošų žmonių. Pro minią brautis pirmose gretose tekdavo man, nes, matyt, buvau atspariausia. Mane sunku išmušti iš pusiausvyros. Gana lengvai prisitaikau prie bet kokios aplinkos.
Atrodo, kad jums patinka eksperimentuoti ir keisti įvaizdį, tiesa?
Įvaizdžio specialiai nekuriu, pokyčiai vyksta nebent dėl savęs pačios. Iš smagumo. Tiesą sakant, man nesvarbu, kaip išeiti apsirengus ar susišukavus į gatvę, ką kiti pagalvos. Šioje srityje nesu talentinga ar žinovė. Kartais pagalvoju, kad kaip moteris galėčiau ir labiau pasistengti (šypsosi). Nesu aukštakulnių karalienė – man patogiausia sportinė apranga.
Daugelis svajoja apie laimę. Kas jums padeda ją atrasti?
Vidinė ramybė suteikia laimės pojūtį. Deja, šiame pasaulyje dėl visko būti ramiai – sudėtinga. Mes, kaip tos skruzdėlės, nepaliaujame vis nešę šapelį po šapelio į namus. Nors, sakoma, ne pinigai teikia laimę, jei laimėčiau loterijoje kokį aukso puodą, gal greičiau ją pajusčiau. Komfortas yra geras dalykas. Visai neblogai būtų susikurti savo oazę. Pavyzdžiui, be įsiskolinimo bankui, finansinės naštos įsigyti kokį kotedžiuką prie jūros būtų nuostabu.