Ji buvo garsiausia ir įtakingiausia karaliaus favoritė pasaulyje. Ją vadino Neprilygstamąja ir Vienintele. Tačiau neišprusę amžininkai pavertė ją vulgarumo, nemokšiškumo ir godumo simboliu. „Pompadurai ir pompadurės“ – taip vadino markizės Jeanne Antoinette de POMPADOUR (1721–1764) gerbėjus.
O juk kažkada madam de Pompadour simbolizavo visą epochą. Iki šiol markizę kaltina kišimusi į politiką, milijonų lirų švaistymu. Ir niekas nenori prisiminti, kad dažniau tai buvo jos asmeninės santaupos (valstybės ižde paprastai švilpavo vėjai).
Ji ne tik linksmino karalių ar užsiiminėjo intrigomis, bet ir domėjosi naujų dvarų statybomis bei senųjų restauracija. Rėmė meną, sukūrė naują stilių – rokoką, atidarė porceliano gamyklą, kur suko galvą prie rožinio porceliano formulės, pati lipdė pirmąsias figūrėles. Prižiūrėjo Karališkąją gobeleno manufaktūrą, darė eskizus, tarsi tikra chemikė prisidėjo prie kvepalų ir kosmetikos kūrimo.
Ji gelbėjo Voltaire’ą nuo cenzūros ir enciklopedininkų pykčio, lyg profesionali režisierė rengė spektaklius (dažniausiai rinkosi cenzorių uždraustas pjeses), koncertus ir literatūros vakarus, juose pati grojo, dainavo, deklamavo. Praėjus daugiau kaip dviem su puse šimtmečio, jos vardas tapo prabangos prekių ženklu. Tačiau nereikia pamiršti, kad markizė buvo gyvas žmogus...