Juodieji pipirai („piper negrum“) nuo seniausių laikų yra vieni populiariausių prieskonių. Kadaise šie pipirai buvo tokie brangūs, kad buvo vadinami „juoduoju auksu“ ir net naudoti vietoj pinigų, o maistą jais skanino tik labai turtingi žmonės.
Be abejo, šie pipirai vertingi ne tik dėl skonio – jie pasižymi begale mokslininkų įrodytų gydomųjų savybių. Be to, sanskrito kalba žodis mariči reiškia ir „saulės spindulius“, ir... „juoduosius pipirus“. Matyt, šiuose žirniukuose daug labai geros, mums be galo reikalingos saulės energijos.
Iš šiais laikais, net jei nieko neišmanote apie prieskonius, jūsų virtuvėje vis tiek tikriausiai beveik niekada netrūksta druskos ir pipirų. Apie pastaruosius prieš kokius dvidešimt metų žinojome tik tiek, kad yra juodųjų (mažesnių), kvapiųjų (didesnių) ir... maltų. Dabar, nuėję į prekybos centrą, pamatyme ir žaliųjų, ir baltųjų, ir rausvųjų.
Juodieji, baltieji ir žalieji pipirai – visi trys yra to paties daugiamečio vijoklinio augalo kaulavaisiai (uogos). Vaikščiodamas tropikų miškais, gali ir nepastebėti šių uogų – jos labai mažos, žalios kaip medžio lapai, susitelkusios keliolikos centimetrų ilgio kekėse. Nuskinamos vos pradėjusios raudonuoti.
Savo pavadinimą (pagal spalvą) pipirų žirneliai gauna pagal tai, kiek yra prinokę ir kaip apdoroti.
Visus pipirus galima vartoti ir sveikus (ilgiau gaminamuose patiekaluose, konservuojant), ir maltus. Malti rekomenduojama prieš pat gaminant – iš maltų pipirų kur kas greičiau išgaruoja eterinis aliejus.
Pipirus galima vartoti ir vienus, ir sumaišytus – ne veltui vis populiaresni įvairių pipirų mišiniai. Šiuo atveju galima eksperimentuoti pačiai, o galima ir pasikliauti žinovais – ant pipirų mišinių visada būna užrašyta, kokiems patiekalams jie tinkamiausi.