Vestuvių planuotoja Laura Vagonė: „Krepšininkų mylimosios nepriminė princesių ant žirnio“

Žiemą vestuvių planuotojos turbūt ilsisi... 

Daugeliui atrodo, kad vestuvės švenčiamos tik vasarą. Aišku, jie iš dalies teisūs, tačiau visus kitus mėnesius vyksta intensyvus ruošimasis puotai. Nors dar neprasidėjo šių metų vestuvių sezonas, jau vyksta 2016-ųjų asmeninių švenčių planavimas, todėl mano gyvenimas poilsiu net nekvepia. Ateinančią vasarą turiu vos vieną laisvą savaitgalį, jį bevelyčiau pasilikti tik sau, kad galėčiau nuvažiuoti į Nidą ir pažiūrėti, kaip ši per metus pasikeitė (šypsosi). Kartais privalu atitrūkti nuo sužadėtinių, nes vestuvių planuotojos darbas toli gražu ne toks, kaip rodo filmuose: aš nesėdžiu gėlėmis išpuoštoje kontoroje, kasdien nevilkiu kostiumėlio ir neaviu aukštakulnių. O rankose nešuosi ne mažytę užrašų knygelę, o tempiuosi kompiuterį.

Mano darbas sunkus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Sutuokiau šimtus porų ir supratau vieną dalyką – sužadėtiniams nervai pakrinka ir isterija prasideda ne nuo vestuvių planavimo, o todėl, kad visi rūpesčiai susideda į krūvą ir jie pratrūksta. Emocijos išsiveržia, o aš juos privalau sugrąžinti į vėžes, kad pasiruošimas šventei vyktų sklandžiai, todėl už didelę dalį savo uždarbio aš atidirbu kaip psichologė (šypsosi).

Mano patarimai būsimiems jaunavedžiams:

• pirma, jeigu nesusikalbate su vestuvių planuotoja, nedirbkite su ja, nes vestuvių dieną neigiamų atspalvių neturi būti,
• antra, nesirinkite šventei rugsėjo pabaigos, nes dirbantys prie vestuvių jau būna jų persisotinę,
• ir trečia, jeigu ką tik susižadėjote, nukelkite vestuves dar kitai vasarai, nes ši tiesiog pragariškai užkišta norinčiais susituokti! O jau atrodė, kad praeita vasara buvo atominė...

Bet įsimintina tai tikrai. Juk rengti savo vestuves tau patikėjo dvi didžiausios šalies krepšinio žvaigždės – Jonas Valančiūnas ir Linas Kleiza. Vagonės pavardė viešojoje erdvėje tada skambėjo ne mažiau nei garsiųjų jaunavedžių... 

O taip, praėjusią vasarą paskyriau krepšininkams. Tiksliau – birželį. Smagu, kad prisidėjau prie tokių žmonių asmeninės šventės. Jono ir Eglės Valančiūnų bei Lino ir Agnetos Kleizų vestuvės – vienos sudėtingiausių ir didžiausių mano praktikoje.

Nežinau, kodėl būtent aš pelniau jų pasitikėjimą, – reiktų jų paklausti, – bet esu tikra, kad pirmiausia manimi susidomėjo ne šie svajonių jaunikiai, o svajonių nuotakos, kurias šios krepšinio žvaigždės ir vedė. Žmonės renkasi. Vyko pokalbiai, susitikimai, skaičiavome, viską darėme kartu.

Ar planuodama turtingų ir žinomų žmonių vestuves jauti didesnę atsakomybę? 

Jaučiu didesnį spaudimą. Ne tiek iš pačių jaunavedžių, kiek iš visuomenės. Tokios poros iš manęs pirmiausia tikisi konfidencialumo, o daugeliui taip smalsu sužinoti šventės detales... Ir tai gana suprantama, nes jie – žvaigždės, žmonėms įdomu pamatyti, kaip vestuvių dieną atrodė jų sporto dievukas ir jo išrinktoji.

Bet lygiai taip pat normalu, kad įžymybės, sakydamos amžinos meilės priesaiką, nori tai daryti tik artimųjų apsuptyje. Per Valančiūnų vestuves po ceremonijos bažnyčioje surengėme susitikimą su žiniasklaida ir jaunieji pasakė kelis komentarus. Visi laimingi, niekas nesibrovė į šventės vietą, elgėsi kultūringai. O Kleizoms labai stengėmės išsaugoti privatumą, nes toks buvo jų pasirinkimas, jį aš taip pat gerbiu. 

Krepšininkų mylimosios nepriminė princesių ant žirnio, nors kai kurie jų norai buvo tokie, kokių paprastam mano klientui visgi nekiltų. Tačiau viskas – su protu.

Planuodama garsių porų vestuves stengiuosi, kad jos skirtųsi dėl kelių priežasčių: svečiai dažnai būna tie patys, negana to, visuomenė mėgsta lyginti ir aptarinėti, kieno vestuvės buvo gražesnės, geresnės.

Organizuoti itin žinomų žmonių vestuves dvigubai, jeigu ne trigubai, sunkiau. Tokiose vestuvėse tikrai yra ką veikti... Dėl visų išvardytų ir milijono kitų priežasčių. Bet! Sakyti, kad Eglė ir Jonas ar Agneta ir Linas buvo perdėm kaprizingi – negaliu.

Krepšininkų mylimosios nepriminė princesių ant žirnio, nors kai kurie jų norai buvo tokie, kokių paprastam mano klientui visgi nekiltų. Tačiau viskas – su protu. Žinomų porų vestuvės dažnai įkvepia kitus surengti panašią šventę. Va, ne vienas panoro Eglės ir Jono vestuvių šventės dekorų, kitiems patiko atlikėjos Baibos rudeniškų vestuvių stalų puošmenos. 

Vasarą tuokėsi daug šalies garsenybių. Ar mūsų pramogų ir verslo elitas per savo vestuves sugeba atsiriboti nuo perdėto kičo? 

Dar visai neseniai mačiau tokias vestuves, kad apsaugok Dieve... Bet turiu pripažinti, jog pastaruoju metu estetikos suvokimas gana geras, smarkiai klystančių mažėja. Kalbu apie visuomenėje gerai žinomus veidus. Bet prieš kelerius metus reikalai buvo prasti. Balti limuzinai, baltas jaunikio kostiumas, jaunųjų suknelės su lankais, sulipdytos garbanos, dirbtinės gėlės ir panašios nesąmonės ant automobilio priekio – visa tai yra kičas.

Kaip ir rūtų vainikėlio segėjimas, kai šalia lakioja du nuotakos vaikai... Baisios pamergių suknelės ir jaunosios įsispraudimas į per mažą apdarą – irgi kičas. Perkrauti dekorai ir jų nederinimas – ta pati beskonybė. Ir pas mane ateina tokių klientų, kuriems su stiliaus pojūčiu nėra viskas gerai, su tokiais tada tenka nemenkai padirbėti. Patikėkite, jeigu mano jaunavedžiai leis balandžius į orą, tai ne du apgailėtinus iš narvelio, o šimtus jų vienu metu. Va, tada tikrai efektas.

Mėgstu kartoti, kad per vestuves nėra neįgyvendinamų dalykų, įmanoma viskas. Na, Robbie Williamso mano klientai dar neužsimanė, bet grupės iš Rusijos jau panoro. Jeigu nepasikeis jaunavedžių norai, bus ir ta grupė... Viskas priklauso nuo finansų. Tiesa, negaliu padaryti tik vieno – pakeisti oro. Nors meldžiuosi daug, kad tik saulė šviestų vestuvių dieną... 

Ar yra kas nors, kieno vestuvėms labai norėtum diriguoti? 

Rimantė Kulvinskytė! Jau ne pirmus metus taip galvoju. Man ji labai faina. Vienai svajonių porai jau dabar darau, tik negaliu išduoti, kam (nusijuokia). Aišku, dar yra būrys draugių, kurias norėčiau sutuokti, bet ir joms ateis laikas. 

Esi pašėlusi, tavo jaunieji irgi turėtų tokie būti. Bet nepatikėsiu, kad į tave kreipiasi tik tokie pat be stabdžių žmonės, kaip ir tu pati?

Mane turi priimti kaip asmenybę ir kaip profesionalę. Man nereikia visų užsakymų, viso pasaulio pinigų. Aš renkuosi būti savimi, į jokius rėmus manęs niekas neįkiš. Smagu, kad tokia laukine pasitiki ir šalyje garsūs žmonės. Mano būdas netrukdo atlikti darbų kaip pridera. O ir stiprių vestuvių planuotojų, kurių žodis išties būtų svarus, Lietuvoje nėra labai daug. Gal todėl man ir nebuvo sunku prasimušti? 

Šneki taip greitai ir užtikrintai, atrodo, kad dar prieš išgirsdama klausimą jau žinai atsakymą. Apie savo darbą turbūt galėtum kalbėti ir kalbėti. Tau labai tinka apibūdinimas „verslininkė“. 

O taip, seminare „Versli Lietuva“ su jaunimu dalijausi mintimis apie savo darbą, apie tai, kad sėdint mokykloje ir universitete nereikia laukti, kol kas nors ateis ir pasiūlys tau puikią darbo vietą. Nuo paauglystės daug dirbau. Augau taip, kad tik mokytis ir ilgai savęs ieškoti negalėjau. Buvau išvykusi ir į Švediją pas seserį, pagal amžių anuomet santykinai gerai uždirbdavau. Ir tuos pinigus aš ne automobiliui, naujiems batams išleidau, o investavau į tai, ką noriu daryti ateityje.

Su drauge atsidarėme renginių organizavimo įmonę. Paskui viena pradėjau dirbti prie asmeninių švenčių. Atėjo diena, kai nenorėjau būti niekas. Ir taip atsirado „Lapės vestuvės“. Svarbus momentas – kas mano, kad čia super mega turbo geros pajamos, tegu atsigauna. Taip nėra. Iš žmogaus nepaimsi daugiau, negu jam padarei. Tai juk vienos dienos šventė. Bet kas daug dirba, tam pasiseka. Svarbiausia – nestovėti vietoje, nors pačioje jaunystėje buvo ištikusi krizė, kad daug ką moku, bet nieko labai gerai. O kurioje nors srityje juk turi būti geriausias. 

Lapė... Kodėl?

Raudonai plaukų niekada nedažiau (šypsosi). Tiesiog draugai mane vadino Lape. Bet ne dėl išvaizdos, o dėl būdo. Vienas geras draugas labai seniai pasakė: „Laura, tu nesi labai protinga, bet gudri kaip lapė.“ Ir labai taikliai! Mano smegenys vis dar nesukombinuoja, kaip uždirbti milijoną, bet kaip gyventi lapiškai laimingai, žino (juokiasi). Nenorėjau saldaus pavadinimo, norėjau, kad pavadinimas atspindėtų mane. Straipsnius savo tinklaraštyje irgi pasirašau Lapės vardu. Į tai žiūriu kaip į žaidimą, o žaisti smagu. 

Ne visi žino, kad tau geriau neduok pavalgyti, bet duok parašyti...

Ir nieko stebėtino, juk aš baigusi lietuvių filologiją. Rašyti man lengva, labai patinka tai daryti, svajoju išleisti knygą. Bestselerį! Kai nebegalėsiu planuoti vestuvių, sugalvosiu, kaip gyventi iš rašymo. Turiu nemažai nepublikuotų tekstų, šiokia tokia pradžia, tiesa? Užtat įrašais nuolat atnaujinu savo tinklaraštį. Pirmadienis skirtas vyrams. Pastebiu, kad vis keliu nuotraukas su tatuiruotais vyrukais. Piešiniai ant kūno taip gražu! O aš kaip tyčia neturėjau nė vienos tatuiruotės. Ir štai per pusmetį pasidariau tris! Vieni tatuiruojasi vaikų ar mylimųjų vardus, o aš – lapę... Atrodo, kad nuo jos aš niekur nebepabėgsiu. 
 
Tu vis dažniau pasiryžti meninėms avantiūroms. Dizaineris Liutauras Salasevičius jau ne pirmi metai tave vadina savo mūza. 

Gal aš daugiau ne jo mūza, o bendramintė. Su daug kuo darau kūrybinius projektus, mėgstu fotografuotis. Apskritai man patinka, kai šalia yra laisvos ir kūrybiškos sielos žmonės. Tik prašau nevadinti manęs menininke! Kai parašysiu pirmą rimtą knygą, tada (šypsosi). Aš derinys visko – daug skaitau ir rašau, daug sportuoju, ypač bėgioju, suku versliuką, keliauju, tik gaila, kad ne tiek, kiek norėčiau. Žodžiu, meno gyventi man netrūksta. Moku ragauti gyvenimą. Ir tų nuotykių jame užtektinai... Juk ir kasdienybė turi turėti skonį, negali būti prėska. 

Meno gyventi tave neabejotinai moko ir šešiametis sūnus Vytas. Turbūt namuose mamos jis dažnai nemato?

Savo Vytukui visą gyvenimą jausiuosi skolinga. Stengiuosi kartu būti kiek galima daugiau, apgailestaudama sakau, kad mūsų buvimas drauge dažnai apsiriboja man sėdint prie kompiuterio, o jam šalia žaidžiant lego. Abu mėgstame kiną, todėl sekmadieniais tradiciškai einame žiūrėti filmų. Sūnus, kaip ir mama, mėgsta sportą, todėl aš parke važinėju riedlente, o jis – dviračiu ar paspirtuku. Gal nuskambės žiauriai, bet nemanau, kad vaikai yra viso gyvenimo vienintelis tikslas. Savirealizacija man lygiai tokia pat svarbi. Aš nesu skirta tik vaikams gimdyti ir giminei pratęsti. Man atrodo, kad iš gyvenimo reikia imti kiek galima daugiau. Pajusti jį visą. 

Su tavimi bendraujant atrodo, kad viena gebi sau po kojomis pasikloti pasaulį. Stiprios moters įvaizdis – tik kaukė?

Ne. Aš esu labai stipri, stipri kaip kiborgas (juokiasi). Nieko niekada negavau veltui, ant auksinės lėkštelės gerovė man nebuvo atnešta. Visgi esu moteris... Ir nors kartais atrodo, kad galiu išgyventi viską, tik geriausi draugai žino, kas su manimi vyksta ištikus nesėkmei. Visas emocijas išgyvenu iki dugno ir didžiuojuosi savo gebėjimu jausti, kas nėra itin populiaru šiais laikais. Ir taip, aš viena pati pasirūpinu savimi ir savo vaiku. Yra kokių nors kitų variantų?