Vestuvių planuotoja Viktorija Prokofjeva: „Vestuvės dabar primena vakarėlį, o ne trijų dienų balių“

Daugiau kaip dešimtmetį vestuves rengianti studijos „Viktorijos vestuvės“ ir vestuvinių suknelių salono „Noiva“ įkūrėja, vestuvių planuotoja Viktorija Prokofjeva tikina, kad pastaruoju metu pastebimai kinta lietuvių šventimo tradicijos ir papročiai. Apie juos bei tai, kaip yra švenčiamos šiuolaikinės vestuvės, ji pasakoja portalui Ji24.lt.

– Viktorija, šiltasis metų sezonas vestuvių planuotojams, atrodo, turėtų būti pats darbymetis. Sakykite, kurie mėnesiai jūsų profesijoje yra patys karščiausi?

– Pats darbymetis yra tarp gegužės ir spalio mėnesių, o patys karščiausi mėnesiai yra liepa ir rugpjūtis; pastarasis mėnuo būna ypač aktyvus ir darbingas mums.

Mano nuomone, vestuvėms puikus metas yra ir gegužė ar birželis, tačiau kažkodėl retas kuris šį mėnesį nori sumainyti žiedus. Ir be reikalo, juk tada sužaliuoja gamta, žydi pačios gražiausios gėlės, apskritai tai yra pats gražiausias vasaros laikas. Juk liepą ir rugpjūtį jau gali būti labai karšta, o ir pati gamta jau po truputį pradeda rudenėti.

Vis tik nuostabias vestuves galima surengti ir rudenį, nebūtina apsiriboti tik vasaros mėnesiais. Jei jaunieji baiminasi dėl prastų orų, tuoktis dar galima rugsėjį ir spalio pradžioje – šiuo laikotarpiu orai būna dar tikrai geri, o gamta jau pradeda dažytis rudens spalvomis.

Negaliu sakyti, kad nebūna vestuvių ir šaltesniais metų laikotarpiais – jų tikrai pakankamai daug rengiame ir žiemą, ypač per Kalėdas ar tarpušvenčiu. Taip jauniesiems tiesiog būna patogiau sukviesti visus svečius ir surinkti juos į vieną vietą – juk tuomet būna atostogos, turi daugiau laisvo laiko.

– Kaip ir kodėl kilo mintis užsiimti vestuvių planavimu?

– Mano karjeros pradžia buvo tokia gan atsitiktinė ir visiškai neplanuota. Viena renginių organizavimu užsiimanti įmonė nusprendė, kad reikėtų užsiimti ir vestuvėmis, mat šią paslaugą prieš 10 metų nelabai kas ir teikdavo. Tai pernelyg daug negalvojusi į šią poziciją aš ir įsidarbinau. Tai buvo pirmasis mano darbas ir karjeros pradžia.

Vis dėlto maždaug po metų ši įmonė subyrėjo, o aš taip ir likau viena. Tuomet pagalvojau, kad per metus jau tikrai išmokau planuoti vestuves, ir nusprendžiau dirbti toliau. Buvau komunikabili, mokėjau organizuoti, ir šis darbas man patiko, be to, visuomet domėjausi estetika, vartydavau užsienio žurnalus ir grožėdavausi įvairiausiais vestuviniais akcentais, svajojau vieną dieną ir pati taip papuošti kažkieno vestuves.

Tada, prieš dešimtmetį, nieko dar nebuvo. Mačiau, kaip sunkiai nuotakoms sekdavosi rasti tai, ko jos nori. Ir štai aš pagalvojau – na, tai reikia visko imtis man ir padaryti. Tikrai nesu viena iš tų moterų, kurios visą gyvenimą svajojo apie vestuves ar apie vestuvių planuotojos karjerą. Šį darbą pradėjau dirbti visiškai atsitiktinai, tačiau niekada to nesigailėjau.

Nepavadinčiau savęs kažkokia princese, kuri visada mintyse kūrė savo vizijas, kaip turėtų atrodyti jos vestuvės, priešingai – mano pačios vestuvės buvo visiškai paprastos. Man daug smagiau organizuoti vestuves ir kurti dekoracijas kitiems, o ne pačiai sau – juk tada tuo pasidžiaugs daug žmonių, o aš galėsiu gėrėtis jų šypsenomis.

Iš pradžių vestuves planuodavau viena, o bėgant metams kolektyvas didėjo, pradėjome teikti ir daugiau paslaugų. Jau maždaug ketverius metus esame trise, turime ir vestuvinių suknelių saloną, teikiame vestuvių planavimo, dekoracijų, konsultavimo ir daug kitų su vestuvėmis susijusių paslaugų.

Šiuo metu auginu vos metų sulaukusią dukrytę, tad nuo visų didelių darbų esu kiek atsiribojusi ir visais reikalais rūpinasi mano kolegės – dekoratorė ir kita vestuvių planuotoja. Aš daugiau užsiimu vestuvių papuošimais, konsultacijomis ar rūpinuosi vestuvinių suknelių salonu.

– Užsienyje didžioji jaunavedžių šventė be vestuvių planuotojos, atrodo, nelabai ir įsivaizduojama, o kaip yra Lietuvoje – ar dažnai žmonės ryžtasi visą vestuvių organizavimą atiduoti į kito žmogaus rankas?

– Palyginti su tuo, kaip buvo prieš dešimt ar kiek mažiau metų, tai situacija tikrai labai stipriai pasikeitė. Galbūt šį pokyti lėmė ir didelė emigracijos banga. Juk net ir didžioji dauguma užsienyje gyvenančių emigrantų nori tuoktis Lietuvoje, o jiems ganėtinai sunku šventę suorganizuoti patiems – tokiu atveju planuotoja jiems tampa ir jų akimis, ir ausimis. O tokių klientų, gyvenančių kitoje šalyje, pas mus būna nemažai.

Tada, prieš dešimtmetį nieko dar nebuvo, mačiau kaip tuokiasi nuotakos ir kaip sunkiai joms sekdavosi rasti tai, ko jos nori. Ir štai aš pagalvojau – na tai reikia visko imtis man ir padaryti.

Kita grupė žmonių, kurie užsisako vestuvių planuotoją, yra daug dirbantys ir pakankamai užsiėmę žmonės, kad skirtų laiko vestuvių organizavimui. Tikrai yra tokių nuotakų, kurios nenori gilintis ir gaišti laiko spręsdamos smulkmeniškus klausimus – o jų būna tikrai labai daug.

Svarbu ir bendras žinių bagažas – vestuvių planuotoja žino visas problemas, kurios gali iškilti, ir jai kur kas paprasčiau ir greičiau sekasi suorganizuoti vestuves. Mes galime išvengti klaidų, apie kurias net nesusimąsto jaunieji. O jų tikrai būna, ir nemažai.

Taip pat skaitykite: Įdomūs faktai apie vedybas

Yra ir tokių, kurie, taupydami pinigus, pas mus užsisako ne vestuvių planavimą, o konsultacijas –  jos kainuoja tik keliasdešimt eurų. Tokiu atveju mes jaunavedžiams susakome pačius svarbiausius dalykus, atsakome į jų klausimus, duodame patikimų maisto tiekėjų, floristų ar fotografų kontaktus bei patariame, ką geriau daryti ir ko ne. Kitaip tariant, per konsultacijas mes atiduodame  praktiškai visą savo patirtį. 

– Kokie yra pirmieji žingsniai organizuojant vestuves: ką svarbiausia atlikti ir prieš kiek laiko reikėtų kreiptis į vestuvių planuotoją?

– Visų pirma reikia išsirinkti vietą, apsiskaičiuoti, kiek vestuvėse dalyvaus svečių – tai svarbiausi dalykai, kuriuos reikia padaryti kuo anksčiau.

Būna taip, kad ateina jaunieji ir sako: „Mes norime po mėnesio susituokti ir nieko nežinome“, tokiu atveju jų pasirinkimai gan riboti – juk bent jau vasarą daugelis vietų dažnai iš anksto būna rezervuotos. O jei jaunieji kreipiasi bent prieš metus, tą vietą rezervuoti yra kur kas daugiau galimybių. Mes visuomet patariame, kad rinkdamiesi vestuvių vietą, jaunieji atkreiptų dėmesį ir į svečių skaičių – juk didžiuliame dvare nepasodinsi dešimties svečių, tokiu atveju reikia kiek intymesnės aplinkos.

O švenčia lietuviai tikrai įvairiose vietose: vieni renkasi dvarą, sodybas, vilas miške, kiti nori švęsti mieste ant kokio pastato stogo arba restorane. Būna ir tokių, kurie savo vestuves nori švęsti pajūryje ant smėlio.

Kai jau vieta aiški, o svečiai suskaičiuoti, reikia išsirinkti muziką vestuvėms, atlikėjus, didžėjus ar muzikantus, vestuvių vakaro vedėją. Taip ir vyksta visas planavimas – mes siūlome, o jaunieji renkasi. Bendraudami stengiamės kuo daugiau apie juos sužinoti, tada ir pasiūlyti kažką arčiau širdies tampa daug lengviau.

Vestuves galime suorganizuoti net ir per itin trumpą laikotarpį, bet jauniesiems bus kur kas mažesnis pasirinkimų asortimentas. Beje, tuomet viskas vyksta netgi paprasčiau – nėra kur blaškytis ar daug galvoti. Per vasarą pasitaiko taip greitai suorganizuoti bent keletą vestuvių, ir galiu pasakyti – jos dažnai ir būna labiausiai pavykusios.

Na, o jei nesinori visko daryti labai skubiai, pats optimalus laikas kreiptis į vestvių planuotoją yra maždaug pusė metų ar metai iki vestuvių datos.

– O ar užtektų poros savaičių? Vieno mėnesio?

– Poros savaičių tikriausiai nelabai užtektų. Suorganizuoti galėtume, tačiau santuoką užregistruoti Santuokų rūmuose reikia bent prieš 30 dienų iki ceremonijos, o ir bažnyčioje kunigai nelabai mėgsta tokių staigių tuoktuvių, mat jauniesiems prieš tai dar reikia sudalyvauti ir keliose pamokėlėse. Jei ne šios kliūtys, mes suorganizuotume ir per dvi savaites.

Pasitaikė ir tokių klientų, kurie iš pradžių viską organizavo patys, o vėliau nusprendė kreiptis į mus, nes suprato, kad nebespėja, kažko neranda ar panašiai – likus porai savaičių iki vestuvių jiems tiesiog reikia pagalbos. Tokiu atveju viską sustyguojame, surašome vestuvių scenarijų, dienotvarkę ir viską jiems pateikiame. Galime būti ir tik vestuvių koordinatoriai – jaunavedžiai viską organizuoja patys, o mes jiems pagelbėjame tik per pačią šventę, kad neužkrautų darbų mamai, sesei ar draugei.

– O ką vestuvių planuotoja daro per vestuves: ar yra dalykų, kurių daryti jūs nesutiktumėte?

– Stengiamės daryti viską, kas susiję su vestuvėmis, ir bandome jauniesiems palengvinti organizavimo naštą. Jei reikia paguodos ar palaikymo, vestuvių planuotoja gali tapti psichologe, jei reikia susiūti suknelę, ji gali tapti ir siuvėja. Iškilus būtinybei, tenka ir makiažą, ir šukuoseną taisyti ar, galų gale, sušluoti sudužusias taures.

Per vestuves planuotoja dažniausia sprendžia visas iškilusias problemas, bendrauja ir su maisto tiekėjais, ir su floristais, ir su kitu aptarnaujančiu personalu. Žodžiu, vestuvių planuotoja yra ta, kuri rūpinasi, kad vestuvės praeitų kuo sklandžiau.

– Ar dažnai pasitaiko, kad jaunieji tarpusavyje nesutartų dėl to, kaip turėtų atrodyti didžioji jų diena? Kaip sprendžiate kilusius konfliktus?

– Tikrai būna ir tokių atvejų – juk natūralu, kiekvienas mes turime savo nuomonę ir lūkesčius. Vis tik vestuvės yra jautrus ir geras emocijas keliantis įvykis, tad ir tie konfliktai greitai išsprendžiami. Dažnai kuris nors iš jaunavedžių nusileidžia.

Per vasarą pasitaiko taip greitai suorganizuoti bent keletą vestuvių, ir galiu pasakyti – jos dažnai ir būna labiausiai pavykusios.

Tarkime, jei jaunikis kažko nesupranta ar nenori į tai pernelyg gilintis, jis tiesiog pasako: „Brangioji, daryk taip, kaip tu nori“. Lygiai taip pat nusileidžia ir jaunosios, ypač kalbant apie tai, kas svarbu vyrams. O jiems rūpi alkoholis, jo rūšis, kokybė – jaunasis galbūt norės daugiau paišlaidauti pirkdamas prabangesnį viskį, o štai jaunoji mieliau pinigų negailės dailioms vestuvių dekoracijoms, gėlėms. Taip jie ir pasiskirsto. 

Taip pat skaitykite: Ant bangos: kas būdinga kaimo vestuvių stiliui?

Nebūna neišsprendžiamų problemų, ir kompromisai visuomet pasiekiami. Net jei kiek ir aštresni tie jaunųjų „kampai“, po kelių dienų ar savaičių jie vis tiek yra linkę nusileisti. 

– Ar tiesa, kad dažniausiai visais vestuvių planais labiau rūpinasi jaunosios, o vyrai, kaip dažnai juokaujama, tiesiog pasistengia pasirodyti bažnyčioje laiku?

– Vyrai yra vyrai, tad jiems labiau rūpi esminiai vestuvių dalykai: vieta, maistas, gėrimai, galiausiai – ir vestuvių kaina. O moterys rūpinasi viskuo: tiek esminiais dalykais, tiek ir įvairiais smulkiais akcentais: papuošimais, dekoracijomis, gėlėmis ir panašiai.

Vis dėlto mano praktikoje yra pasitaikę ir išimčių. Buvo toks vienas jaunikis, kuris turėjo labai tvirtą savo nuomonę dėl visų vestuvių smulkmenų: ir dėl dekoro, ir dėl gėlių, ir dėl visų mažų papuošimų. Galiu pasakyti, kad jis turėjo tikrai puikų skonį ir daug žinių apie įvairias gėlių rūšis ar papuošimus, tad su juo dirbti buvo tikrai įdomu. Tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai jaunikis tikrai labai nuoširdžiai buvo susitelkęs į visą vestuvių planavimo procesą.

– Ar skaičiavote, kiek vestuvių jau surengėte? Kurios iš jų buvo įsimintiniausios?

– Organizuoti man teko jau tikriausiai keletą šimtų vestuvių, tad tikrai būtų sunku išskirti ir papasakoti apie kurias nors vienas iš jų. Atsimenu jas visas, bet tikriausiai labiausia įsimena vestuvės, per kurias iškyla nenumatytų aplinkybių.

Štai, tarkime, per vienerias vestuves kilo nepaprastai didelis škvalas, o kadangi šventė vyko lauke, lietus ir vėjas nuplovė viską: ir dekoracijas, ir paviljonus, ir visas gėles. Jaunieji pernelyg nenusiminė, o ir mes stengėmės ir toliau dirbti su šypsena. Juk čia gamtos stichija – jos nesuvaldysi.

Labai gražios vestuvės, kurios vyksta gamtoje, šventės dalyviai tada būna kur kas labiau atsipūtę ir atsipalaidavę. Pasitaikė ir tokių ceremonijų, kai ir pati nubraukdavau ašarą išgirdusi, kokius nuostabius įžadus jaunieji vienas kitam sako. Išties gražu paklausyti.

Esame organizavę vestuves Prancūzijoje, Italijoje ir kitose šalyse. Viskas puikiai pavyko, tačiau, iššūkių iškildavo nemažai – juk ten viskas nauja, viskas įdomu, kitoks ir darbo pobūdis. 

– Vestuves planuojate jau visą dešimtmetį, tad tikriausiai jau vien pamačiusi porą žinotumėte – jiems verta tuoktis, ar ne? Ar palaikote ryšius su jau susituokusiomis poromis?

– Gyvenime mačiau tiek daug porų, kad galiu pasakyti viena – santykiai ir santuokinio gyvenimo laimė niekada negali būti prognozuojami. Esu suplanavusi vestuves išties nuostabioms poroms, kurios, maniau, kartu praleis visą gyvenimą. Deja, praėjus kuriam laikui sužinau, kad jie išsiskyrė...

Pasitaikė ir tokių ceremonijų, kai ir pati nubraukdavau ašarą išgirdusi, kokius nuostabius įžadus jaunieji vienas kitam sako. Išties gražu paklausyti.

Ir atvirkščiai – iš pradžių atrodo, kad pora pykstasi dėl visko ir gal tikrai nėra vienas kitam skirti, o štai – nuostabiai ir gražiai kartu gyvena iki šiol. 

Ryšius su poromis palaikau labai natūraliai, kadangi daugelis jų vilniečiai, dažnai susitinkame kur nors mieste ar jų draugų vestuvėse. Taip ir sužinau, kaip jiems sekasi, kaip klostosi gyvenimas.

– Kiek per vestuves yra laikomasi tradicijų? Kam atiduodama pirmenybė – lietuviškoms ar vakarietiškoms? 

– Bent jau mūsų rengiamose vestuvėse tų senovinių tradicijų pasitaiko labai retai, tačiau, manau, yra vietų Lietuvoje, gal mažuose miestuose ir miesteliuose, kur vestuvės vis dar švenčiamos tris dienas, kur dar kariamas piršlys ar kur prie jaunosios vis dar stovi penkios ar dešimt pamergių. 

Didmiesčiuose vestuvės kitokios. Kur kas populiariau – vestuvių liudininkai. O ką jau kalbėti apie visokius rūtų vainikėlius ar piršlio juostas – tokių dalykų apskritai jau nebūna! 

Vis labiau populiarėja amerikietiška tradicija, kai dukrą prie altoriaus atveda jos tėvas. Taip pat populiarūs įžadai vienas kitam ir pats vestuvių šventimo būdas – šiuolaikinės vestuvės labiau primena vakarėlį ar vakarienę, o ne trijų dienų balių. Dabar žmonės susirenka į vestuves, pašvenčia, pavakarieniauja, pašoka ir maždaug po vidurnakčio visi tiesiog išsiskirsto namo.

Vestuvės pradėjo trumpėti, nes jaunieji galbūt tiesiog nenori pernelyg išlaidauti arba nori daugiau pinigų skirti kitiems dalykams: geresniam maistui, povestuvinei kelionei ar panašiai. Manau, jiems labiau rūpi ne tai, kiek laiko tos vestuvės truks, o tai, kad jos bus tikrai kokybiškos.

Dabar žmonės susirenka į vestuves, pašvenčia, pavakarieniauja, pašoka ir maždaug po vidurnakčio visi tiesiog išsiskirsto namo.

Tradicines vestuves galbūt labiau rengia iš įvairių šalių grįžę emigrantai: tuomet jau išsinuomojama sodyba ir joje švenčiama tris dienas. Ypatingai įdomu, kai tuokiasi skirtingų tautybių žmonės, tarkime, lietuvė ir amerikietis. Į vestuves suvažiuoja jų giminaičiai, pavyzdžiui, kokie 50 žmonių iš Lietuvos ir 50 – iš Amerikos.

Tada, planuodami jų vestuves, mes parodome jiems gražiausias vestuvines tradicijas: pasamdome tikrą vestuvių kapelą, kuri svečius moko šokti tautinius šokius, sugalvojame įvairių lietuvių liaudies žaidimų, papasakojame apie kitas vestuvių tradicijas, ir visiems būna tikrai labai įdomu. Tokiu atveju, manau, rengti vestuves su visomis tradicijomis tikrai verta. Juk smagu užsieniečiams parodyti gražų mūsų tautinį paveldą.

– Kalbama, kad lietuviai yra gan konservatyvi tauta, tad įdomu, kiek dažnai yra nusižengiama vestuvinio „dreskodo“ tradicijoms? Ir apskritai – kokios dabar vestuvinių drabužių mados?

– Šiuo metu jaunosios renkasi išties labai įvairiais sukneles, tad jau kaip ir nėra tos tradicinės vestuvinių drabužių mados. Dažniausiai jos vilki lengvo audinio, plazdančias, šilkines sukneles, kurios nebūtų labai sunkios, pūstos ir su kuriomis nebūtų pernelyg karšta.

Spalvos irgi po truputį kinta. Sniego baltumo suknelę po truputį išstumia kiek švelnesnės spalvos: šampano, kreminė, rausva, lašišos spalva. Jos kur kas labiau nei akinamai balta tinka ir prie lietuvaičių odos atspalvio.

Šiuo metu itin populiarėja tendencija per vestuves nuotakai puoštis netgi keliomis suknelėmis. Ši tradicija atkeliavusi iš užsienio: vieną suknelę nuotaka vilki per ceremoniją bažnyčioje; ši suknelė gali būti sunkaus audinio, ilgu šleifu. Po ceremonijos nuotaka persirengia vakarienei – suknelė jau būna kiek paprastesnė, patogesnė ir siauresnė. O trečia suknelė jau būna šokiams. Ją nuotaka dažniausiai renkasi trumpą.

Jei nuotaka suknelėms nenori pernelyg išlaidauti, tuomet renkasi vieną ilgą suknelę, nuo kurios galima nusisegti ilgą sijoną ir likti su trumpesniu. Tokiu atveju moteris gali puikiai atrodyti per ceremoniją ir patogiai jaustis šokių aikštelėje.

Kaip rengiasi jaunikiai? Populiariausia yra tamsiai mėlyna kostiumo spalva, juodą kostiumą šiuo metu jie renkasi labai jau retai, mat ši spalva yra ganėtinai griežta ir ne taip gerai atrodo nuotraukose. Tuomet, aišku, yra balti marškiniai ir kaklaraištis arba peteliškė – šis akcentas jau yra skonio reikalas.

Žinoma, jaunikis turi derintis ir prie nuotakos, tad jei jos suknelė yra labai įspūdinga, tuomet ir jaunikis vestuvėms puošiasi smokingu. Tai yra išties gražu, bet tuomet ir visas vestuvių stilius jau būna kitoks.

– Kiek kainuoja šiais laikais surengti vestuves, tarkim, iki 50 svečių?

– Priklauso nuo jaunųjų norų – vieni nori švęsti prabangiai, kiti – ganėtinai paprastai ir pernelyg neišlaidaudami. Manau, tikrai vertėtų pagalvoti, kad savo vestuvėms surengti vis tiek reikėtų skirti bent 10 tūkstančių eurų. Žinoma, galima atšvęsti ir už mažesnę sumą, tačiau tada ir vestuvės bus daug paprastesnės.

– Viktorija, pasidalykite savo patarimais jauniesiems. Ką svarbu padaryti, kad per didžiąją šventę jiems netektų jaudintis ir nerimauti?

– Tiems, kurie nusprendžia savo vestuves organizuoti patys ir nesisamdo vestuvių planuotojos, aš visuomet patariu ne vengti ar bandyti susidoroti su stresu, tačiau padaryti taip, kad vestuvių dieną jo visai nebūtų. Reikia tiesiog pašalinti visus veiksnius, kurie galėtų sukelti stresą.

Visų pirma – paskirti asmenis (draugus ar giminaičius), kurie bus atsakingi už visus sprendimų priėmimus ir problemų sprendimus vestuvių dieną. Antra – svarbu pasitikėti kitais ir leisti jiems viską nuspręsti, o ne sukti galvą patiems ar be reikalo dėl visko jaudintis.

Tiems, kurie nusprendžia savo vestuves organizuoti patys ir nesisamdo vestuvių planuotojos, aš visuomet patariu ne vengti ar bandyti susidoroti su stresu, tačiau padaryti taip, kad vestuvių dieną jo visai nebūtų.

Na ir pats svarbiausias dalykas, žinoma, yra geras nusiteikimas. Juk jei gerai ir teigiamai nusiteiki, tuomet ir oras būna geras, ir streso nebūna, ir viskas puikiai pavyksta. Svarbiausia yra džiaugtis, mėgautis, o jei kas nors ir nepavyksta, dėl to per daug nesijaudinti, juk svarbiausia, kad tą dieną jūs tuokiatės. Ir tai turi būti pati laimingiausia diena jūsų gyvenime.

Jei pradėjo lyti, tuomet tiesiog išeikite su skėčiu į lauką ir šokinėkite per balas – juk tai daryti smagu, o ir prisiminus šią dieną, vėliau tikrai bus juokinga.

Taigi, svarbiausia per savo vestuves yra šypsotis, džiaugtis šia diena, paskirti darbus kitiems, nesijaudinti ir pasimėgauti.