Vienas mėgstamiausių vaikų rašytojų, kadaise itin populiaraus literatūrinio žurnalo „Genys“ kūrėjas ir redaktorius Vytautas RAČICKAS prieš keletą metų Tėvo dienos proga gavo dovaną iš artimųjų – Vilniuje, Literatų gatvėje, jam dedikuotą knygas vaizduojančią skulptūrėlę. Knygos iki šiol rašytojui padeda palaikyti ryšį su jauniausiųjų skaitytojų auditorija. O štai „Geniui“, kuris šį rudenį būtų galėjęs minėti 85-uosius leidimo metus, nepavyko savarankiškai išgyventi komercinėmis rinkos sąlygomis.
Jūsų kūrybai skirtoje skulptūrėlėje paminėtas tik vienos knygos pavadinimas – „Zuika Padūkėlis“, nors esate parašęs keturiasdešimt aštuonias. „Zuika Padūkėlis“ – netgi ne pati pirmoji. Kuo ji tokia ypatinga?
Iš tikrųjų nuo „Zuikos“ viskas ir prasidėjo: už ją gavau reikšmingą ano meto premiją ir tapau oficialiu rašytoju – buvau priimtas į Rašytojų sąjungą. Kaip man tuomet pašnibždėjo kolega Algimantas Zurba, už mane balsavo visi prezidiumo nariai, nes savo akimis matė, su kokiu entuziazmu jų vaikai bei anūkai šią knygą skaitė. Tačiau šiandieniniai vaikai mane labiau pažįsta kaip „Šlepetės“ ar „Gyveno kartą Lukošiukas“ autorių.
Jūs pats pažintį su literatūra pradėjote kaip „Genio“ žurnalo skaitytojas?
„Genį“ man atveždavo į Mačionių pradinę mokyklą Anykščių rajone – tada gyvenome mamos tėviškėje netoli Rubikių ežero. Nešdavausi žurnalą namo tarsi lobį, bet neištverdavau – prisėsdavau po medžiu pakelėje ar ant akmens ir imdavau vartyti. Paskui „Genys“ iš mano akiračio, žinoma, dingo. Atėjo eilė „Lietuvos pionieriui“, „Moksleiviui“, „Nemunui“, knygoms.