Kai ponia Carol DUVAL-LEROY ima pasakoti apie savo gyvenimą, žmonės nustemba, kad jis panašus į legendinės madam Clicquot istoriją. „Na taip, aš irgi našlė iš Šampanės, visą gyvenimą kovojusi dėl to, kad esu moteris ir dirbu absoliučiai nemoterišką darbą – vadovauju šampano namams, – šypteli į Vilnių atvykusi viešnia iš Prancūzijos. – Tik, gerbiamieji, yra vienas skirtumas: už madam Clicquot aš jaunesnė kone dviem šimtais metų!“
„Kokia elegantiška erdvė“, – santūriai pastebi madam Duval-Leroy, įžengusi į Valdovų rūmus. Vilniuje ji vieši tikrai ne pirmąsyk: „Duval-Leroy“ šampano namai su Vyno klubu bendradarbiauja jau septyniolika metų, abi pusės mielai lanko viena kitą. Likimas poniai Carol buvo ne tik visokeriopai dosnus: nepagailėjo nei prabangos, nei triumfo – lėmė ir sunkaus darbo bei širdį draskančių netekčių. Ne visoms ji jautėsi pasirengusi, tačiau neleido sau palūžti. „Aš turėjau labai svarbią misiją – išsaugoti „Duval-Leroy“ šampano namus, paveldimus iš kartos į kartą, ir perduoti juos savo vaikams“, – teigia ji.
Visgi ši madam ne tik išsaugojo paveldėtą verslą. Kai 1991-aisiais, mirus vyrui ir uošviams, Carol tapo vienintele šampano namų šeimininke, jie buvo gana nišinė šeimos įmonė, žinoma tik Prancūzijoje. Dabar – prestižiniai ir garsūs šampano namai, vieni iš didžiųjų žaidėjų pasaulinėje rinkoje. Konkurentams buvo nelengva patikėti, kad visa tai pasiekė užsienietė, kilusi ne iš Šampanės ir apskritai ne iš kaimo, o iš betoninio didmiesčio – Briuselio. O didžiausią nuostabą kėlė faktas, kad tai padarė... moteris.