Viktorija Kac: Šypsena ir laisvė daryti tai, kas malonu, – Lietuvoje dar sunkiai suprantama
Kai vienos kolekcijos pristatymo metu stilistė, su kuria kadaise dirbome prie vieno projekto, apsimeta nepažįstanti manęs, o seniai pažįstamos kompanijos būriuojasi kartu aptarinėdamos atostogų planus ir naujausius pirkinius, nori to, ar ne – apie mados renginių atmosferą gerai atsiliepti tikrai sunku. Bet tą pačią minutę, kai kolekcija apžiūrėta ir norisi išbėgti iš stilingos, bet nejaukios aplinkos, sutinku Viktoriją. Ji mane užkalbina ir per keliolika minučių užsimezga šiltas, neįpareigojantis ryšys.
Tad nenuostabu, kad šaltiems rudens orams neretai užkariaujant ir mūsų nuotaikas, „ELaimai“ kalbinu Viktoriją Kac, kuri – stereotipiniu supratimu – pasuko vis labiau populiarėjančiu keliu: nusprendė, kad lietuvėms reikia dar vieno prekės ženklo (josios vadinasi „Lush“)... Bet kūrėjos šypsena ir entuziazmas užkerta mintis dvejonėms: „Nereikia galvoti, kam ko reikia, – svarbu žinoti, ko reikia tau“.
Šmėžuojate Lietuvos pramogų pasaulyje, kuriate papuošalus – ar žmonės lengvai patiki, kad septynerius metus ta pati moteris praleido analizuodama nekilnojamo turto tendencijas?
Gyvenu dvilypį gyvenimą: tiksliau – trilypį, nes, be šių veiklų, dar 10 metų praktikuoju jogą, kuri neišvengiamai turi įtakos mano gyvenimui. Tikiu, kad žmogaus galimybės sunkiai išmatuojamos ir tik jam pačiam spręsti, kur riba. Kaip pasakė Nelsonas Mandela: „Viskas atrodo neįmanoma tol, kol tu to nepadarai“. O ar žmonės tą pastebi, ar ne, aš nesusimąstau – asmenybė yra skirtingų dalių visuma. Manęs pačios nestebina, kad populiari laidų vedėja iki šiol bijo kamerų, o kelionių agentūros įkūrėjas iki aštuoniolikos metų nebuvo išvykęs iš Lietuvos. Mes linkę labai greitai ir labai lengvai žmones suskirstyti į „kastas“ – bet labai dažnai tas skirstymas gali būti klaidingas.
Moters realizacija – dabar itin dažna tema: ar jai būtinas kūrybinis elementas, kurį darosi vis sunkiau rasti biuruose?
Niekad nemaniau, kad kūryba man tokia reikalinga, kol nepradėjau kurti. Biure irgi galima savirealizacija, juk žmonės skirtingi, ne visus traukia rankų darbas, piešimas ar kiti užsiėmimai, reikalaujantys įsitraukimo į procesą ir tam tikrų techninių įgūdžių. Visos moterys – kūrybininkės, bet vienos kūrybą reiškia būdamos geros mamos, kitos – sėkmingos verslininkės, dar kitos – atsidavusios menininkės. Reikia tiesiog įsiklausyti į save, suprasti, ko išties nori, nebijoti iškristi iš stereotipinės vertybių skalės. Dažnai žmonės tiesiog nežino, nesugeba įsivardyti, ko jiems trūksta, gyvenimą temdo sunkiai apibrėžiamas nepasitenkinimo rūkas...
Kiek pristabdyti analitikės karjerą ir rinktis lėtesnį gyvenimo būdą dėl naujo mados ženklo.... Tai jūsų asmeninė ambicija ir noras, ar labiau rinkos padiktuota įžvalga?
Norėjau dėlioti ryškius akmenėlius ir puošti moteris, kad ir kaip „nepardavimiškai“ tai skambėtų.
Tikrai ne lėtesnį (juokiasi)! Neapleidau darbo korporacijoje – man patinka suderinti dvi lyg ir labai skirtingas veiklas. Tik žinoma, nuo „Lush“ atsiradimo sukuosi lyg voverė rate, todėl artimieji ir nesupranta, kam man to reikia, sako „lygtai mažai veikos iki šiol turėjai“, bet jaučiausi užtroškus, kaip žuvis maišelyje, gyvenimas buvo standartiškai nuspėjamas ir dėl to neretai nuobodus…
To turbūt nepavadinsi nei rinkos tendencija, nei ambicija – man reikėjo išsivaduoti iš pilkumos: taip, norėjau dėlioti ryškius akmenėlius ir puošti moteris, kad ir kaip „nepardavimiškai“ tai skambėtų.
Euforija apima leidžiant sau užsiimti malonia veikla, tačiau ar greitai ji atslūgsta?
Visas pasaulis veikia pagal pakilimų ir nuopuolių schemą, pradedant gamta, baigiant ekonomika. Dirbdama nekilnojamojo turto analitike nuolatos matau kaitą: tiek turto vertė, tiek svarbiausi kriterijai keičiasi. Žmogaus jausmai, planai ir ambicijos irgi ne išimtis. Panašiai buvo ir su nauja veikla: iš pradžių apima azartas: kursiu savo papuošalus, darysiu juos labai ryškius, išraiškingus, turėsiu savo braižą, turėsiu savo ženklą. O paskui reikia susidurti ir su pesimistiška visuomene, ir su medžiagų trūkumu, o kartais ir su sumažėjusiu kūrybingumu. Gal todėl, kad man, kaip ir daugumai kitų žmonių, euforija atslūgsta greitai, biuro ritmą derinu su dienomis, kai pamirštu technologijų pasaulį ir dėlioju akmenėlius. Nebijau pasakyti, kad jei ir toks užsiėmimas pabostų, imčiau ir daryčiau kažką kito.
Ką pasakytumėte tiems, kurie skeptiškai žiūri į naujus kūrėjus Lietuvoje ir tikina, kad niekam nereikia dar vieno produkto ir taip jau pilnoje rinkoje?
Pasakyčiau, kad skeptikams sunkiau ir tikrai liūdniau gyventi… O jei rimtai, manau, kad kurti reikia pirmiausia dėl savęs, nes, jei tai ateina iš širdies, tai tikrai ras savo klientą. Žmonės pasąmoningai jaučia pozityvią energiją, su kuria daiktas pagamintas. Naujas prekės ženklas Lietuvoje retai kada gimsta iš kokio nors kito noro, be to – kad pačiam patiktų, kad puoštų draugus, pažįstamus. Daug kam tai atrodo keista, bet labai retai tokioje rinkoje kažkas mąsto komerciškai. Ir galite teisti, bet kažkaip ta kūryba atranda savo šeimininkus.
Nuo to laiko, kai pradėjote kurti, ar pasikeitė požiūris į lietuvišką mados virtuvę?
Iš pradžių viskas buvo nauja, neįprasta ir gniaužė kvapą: fotosesijos, žurnalistai, pristatymai... Smagu prisiminti. Daug naujų, neįprastų žmonių tapo mano draugais, sunku patikėti, kad mus kažkas sujungė. Kita vertus, kaip ir bet kurioje srityje, kur dalyvauja žmonės, mados ir šou verslo užkulisiai pilni emocijų, stengiuosi į viską žiūrėti kaip į spektaklį, taip įdomiau gyventi. Dar kai žinau, kad bet kada galiu grįžti į „analitikės kostiumėlį“, nejaučiu ir nesureikšminu tos „lietuviškos mados virtuvės“...
O kaip į norą užtikrintą darbą iškeisti į, nors ir įkvepiantį, bet rizikingą, užsiėmimą reagavo jūsų šeima?
Ta pati šeima ir prisidėjo prie naujos mano veiklos – be savo tėčio nebūčiau pajudėjusi iš svajonių stadijos, jo dėka atsirado visas gamybos procesas. O jis tikrai visiškai svetimas įprastam moters pasauliui: lydymas, rūgštys, poliravimai ir padengimai... O ir namie dabar vienas kambarys pavirto į tikras dirbtuves! Šiuo metu klientėms galiu pasiūlyti ne tik pačios pagamintų kūrinių, bet ir leisti pačioms susikurti dizainą ar pasirinkti tam tikrą papuošalo koloritą.
...Turite derinti tiek daug veiklų, kaip viską spėjate?
Pradėjau dar labiau planuoti savo laiką, ne veltui moterys tituluojamos multitaskingo karalienėmis. Išvažiuodama iš namų ryte esu mintyse sudėliojusi visą savo dieną, automobilis pilnas daiktų, kurių man gali reikėti, nors dažnai ne visų jų ir prireikia. Jeigu žmogus neužimtas, jis pradeda matyti problemas ten, kur jų nėra. Mes, lietuviai, gal net per gerai gyvename, kad spėjame pasakoti, kokie užimti esame ir kaip neturime laiko. Vietoj tokių kalbų galime padaryti mankštą arba imtis dar vieno dalyko, kurį metų metus atidėliodavome…
O ar pagalvojote, ką veiksite toliau? Ar kūryba – tai, kuo žadate užsiimti ir artimiausius kelerius metus?
Norėčiau kurti ir augti – turbūt kaip ir kiekvienas žmogus, noriu savo papuošalus įvesti į naujas rinkas, nors jau prasitestavome JAV bei Rusijoje. Kita vertus, neprisirišu prie rezultato, palieku erdvę gyvenimui mane nustebinti... Ir anksčiau nebūčiau pagalvojusi, kad dabar užsiimsiu tuo, ką dabar laikau mėgstamiausia gyvenimo dalimi.