Viktorija Siegel – apie tikrąsias išvykimo į Kanus priežastis, pinigų reikšmę ir mokėjimą džiaugtis gyvenimu

Kraustymasis susijęs su rūpesčiais – kaip esate nusiteikusi?

Keltis į kitą šalį Danielius ne vienas nusprendė, esame šeima, tad abu tarėmės. Danielius ten plėtos verslą, mažylė galės ropoti paplūdimio smėliuku – geras klimatas vaikui turi didelę teigiamą reikšmę. Kai įsikursime, vasarai atskris ir Danieliaus sūnus Kristupas.

Kol kas esame nusprendę pabandyti kitoje šalyje gyventi metus, po to galbūt visam laikui grįšime į Lietuvą, kartais taip būna, kad palyginus atrandi neįvertintų pliusų. Nerizikuosi, nemėginsi – nežinosi. Ir kada tai daryti, jei ne dabar.

Teigiamas nusiteikimas nepriklauso nuo pinigų – juk jų šiandien yra, ryt gali nebūti. Pinigai suteikia laisvę, bet tikrai ne laimę.

Kokio naujo būsto norėjote, kas jame dėl jūsų turėjo būti – dėl patogumo ar malonumo?

Tokiame mieste kaip Kanai būsto teritorijoje turi būti baseinas, terasa, nes ten juk labai karšta. Į terasą gera išstumti vežimėlį – vaikas gryname ore geriau miega, o ir pačiai skaityti knygą ne uždaroje erdvėje žymiai maloniau.

Kas padeda, padės prižiūrėti dukrą, o gal užtenka judviejų su Danieliumi?

Mano mama labai padeda, juolab, kad vis iškyla klausimų – juk pirmas mano vaikas. Bet šiaip – kiekviena moteris susitvarko. Net nepasakyčiau, kad kas nors sudėtinga vaiko auginime. Būna sunkesnių niuansų, neaiškumų, bet yra šeimos gydytoja, mano ir Danieliaus mama, turiu draugių, jau auginančių vaikus, be to, pats vyras turi patirties ir jo dukrytės gyvenime yra labai daug. Bet spėjau pajusti, kad kai pati esi mama, atrodo, kad žinai geriausiai ir viską padarysi geriausiai, – juokiasi Viktorija.

Kokia jūsų kasdienė rutina?

Nėra nusistovėjusios rutinos. Dukrytė rami – labai džiaugiuosi, bet būna – ir naktį pabunda. Juk ir mes, suaugusieji, ne visada užmiegame ar ramiai miegame.

Negalėčiau atsisėsti prie televizoriaus ir taip leisti laiką – man visuomet reikia ką nors veikti. Vežimėlis, šuniukas kitoj rankoj – ir keliauju pasivaikščioti, dukrytę vežioju į naujagimių mankštos treniruotes. Kartais lekiam į mano gimtąjį miestą Klaipėdą pasigrožėti jūra.

O dabar prieš kelionę tai iš viso labai daug reikalų. Su vyru vyksime į Kanus automobiliu, jau suplanavome, kokiose gražiose vietose pakeliui sustosime – mums labai patinka keliauti, juk taip plečiasi akiratis, iš kiekvienos kelionės parsivežame ką nors naudingo sau – žiūrėk, net ir verslo idėją.

Kanuose jau turite rekomendacijų, pas kokius grožio meistrus eiti reikalingų procedūrų?

Oi, apie tai dar negalvojau, yra tūkstantis kitų rūpesčių. Bet Dieve brangus, juk ne į kaimą važiuojam, neabejoju, kad ten bus, kas padaro manikiūrą ar plaukus pakerpa.

Apskritai stengiuosi sveikai maitintis, netrukus planuoju grįžti į sporto salę, dvejus metus visiškai nevartoju alkoholio, niekada nerūkiau.

Ir žinote, ne procedūros ar grožio produktai svarbu. Rutinos mano dienoje nėra, bet vieną ritualą visuomet atlieku: pabudusi rytą pažvelgiu į veidrodį ir šypsausi, dėkoju gyvenimui, kad turiu šeimą, mylintį vyrą, dukrelę. Reikia mėgautis tuo, ką gyvenimas tau dovanoja šią minutę. Laimingos moters akys spindi – štai kas suteikia jai žavesio. Mes visko šiame gyvenime nusipelnome pačios – net ir blogas situacijas, vadinasi – pati kalta. Ir mane tokios užgriūva – bet ir jas stengiuosi priimti su šypsena. Ir tikrai – taip viskas klostosi lengviau nei tuomet, kai stresuoji – ašaros gyvenime dar nieko nepakeitė. Tokį nusiteikimą paveldėjau iš mamos.

Kai kas pasakytų, kad bepigu jums šypsotis, kai viskas gerai, kai palankios materialinės sąlygos.

Ir kodėl kai kam taip atrodo...Aš lygiai toks pat žmogus, kaip visi – ir man būna liūdna, patiriu sunkumų. Nereikia apsigauti – socialiniuose tinkluose demonstruojama parodomoji gyvenimo pusė, nereikia pagal ją – tarsi dailiai įpakuotą saldainį – spręsti apie žmogų.

Esu girdėjusi, kad mane vadina arogantiška – bet gyvenime nesu nieko blogo nė apie vieną žmogų pasakiusi. Man net į galvą nešautų komentuoti kitų žmonių gyvenimą. Ir visada keista, kodėl kiti žmonės mano turį teisę nurodinėti kitiems kaip gyventi, kaip auginti vaikus. Yra savo šeimos, savi vyrai, savi vaikai – ten ir įvedinėkite savo taisykles.

Teigiamas nusiteikimas nepriklauso nuo pinigų – juk jų šiandien yra, ryt gali nebūti. Pinigai suteikia laisvę, bet tikrai ne laimę. Ją suteikia šeima, kurioje užaugai, kurią sukūrei, laimę suteikia dukrelės šypsena, vyras, kuris pasitikdamas atidaro duris ir apkabina.

Kaip manote, kodėl dominate tam tikrą visuomenės dalį?

Lietuvoje įprasta manyti, kad jei antra pusė vyresnė, reiškia kartu esi dėl naudos. Mus pažįstantys mato, kokie esame su Danieliumi laimingi, kaip bendraujame, kaip sutariame. Tačiau jaučiu ir tą nusiteikimą, kai graži moteris šalia vyresnio vyro laikoma bloga, nenaudėle, nurašyta.

Lietuvoje daug pavydo – neduok Dieve tavo rūbelis geresnis, skaniau pavalgysi ar kur nors pakeliausi, iš karto sulauksi neigiamos reakcijos. Niekada nepasidžiaugs. Nepamiršiu, kaip pernai Danielius padarė autoavariją – užmečiau akį į komentarus ir nustėrau, kaip vienas žmogus parašė, jog labai gerai, kad taip nutiko – būtų dar geriau, jei ne mašina būtų sudaužyta, o jis pats. Kaip taip galima galvoti!? Niekam blogo gyvenime nelinkiu, bet žmonėms reikėtų nepamiršti, kad blogos mintys, blogi darbai grįžta tau pačiam.

Ar tik dėl negatyvaus aplinkos nusiteikimo ir nebėgate į kitą šalį?

Taip – tai viena iš priežasčių, kodėl norėjome pakeisti aplinką. Ten žmonės geresni, jie sveikinasi, šypsosi, kavinėje net ir moteris moteriai gali pasakyti komplimentą. Ten žmonės džiaugiasi, mėgaujasi gyvenimu. Visur visokių yra, tačiau užsienyje pirmas įspūdis žymiai malonesnis. Lietuvoje žmonės pikti ir nelaimingi, patys save valgo tuo negatyvu.

Danieliui sąjunga su jumis – ne pirma, iki tol jis buvo laikomas lyg ir nerimtu vyru, kuris vis dairosi, ieško antrosios pusės, o sukurti santykiai vis byra.

Kodėl žmogus negali ieškoti savo žmogaus, net jei jis ir kelis kartus išsiskyręs. Kodėl jis turėtų kankintis ar turėtų įtikti kaimynui, senukui ant suoliuko ar kasininkei parduotuvėje. Turi gyventi dėl savęs, o ne dėl kitų.

Kai susipažinome su Danieliumi, man netrukdė tai, kad jis išsiskyręs ir negalvojau, kad greičiausiai ir mudviem taip nutiks. Kas tai per nesąmonė – jei mudu išsiskirsime, tai bus mano ir jo elgesio pasekmės. Tik nuo mudviejų tai priklauso. Santykiai yra darbas – abu turi stengtis, kad būtų išsaugotas jausmų pakilumas.

Ar planuojate tuoktis?

Šį klausimą paliekame paslaptyje kol kas.