Vilnius City Operos Faustą įkūnyjęs Diego Silva: „Metropolitenas nereiškia, kad viską pasiekiau“

Vilnius City Operos „Fausto“ pastatymo žiūrovai jau turėjo galimybę susipažinti su jauniausiu šios šalies tenorų eksportu į pasaulį – žavinguoju Diego Silva, kuris spalio 12-15 d. grįžta į Vilniaus Kongresų rūmus, kad dar kartą sužavėtų Lietuvos žiūrovus savo įtaigingu lyriniu tenoru. Į klausimą ar Meksikoje ypatingas vanduo, ar oras, kuris suteikia išskirtines sąlygas tenorams augti, besijuokdamas Diego atsako, kad meksikiečių folklorinė muzika naudoja labai panašią dainavimo techniką kaip ir opera.

„Mes tikrai labai didžiuojamės, kad tokie solistai kaip Diego ne tik apsilanko, bet ir noriai sugrįžta į Vilnių. Kaip solistui svarbu, kad vienąkart padainavus tas pats teatras jį vėl pakviestų idant patvirtintų tavo profesionalumo kokybę, operos teatrams yra svarbu, kad tikrai aukštos klasės solistai norėtų vėl grįžti. Ypatingai tada, kai užmokestis, kurį gali pasiūlyti yra kelis kartus mažesnis negu vidutinio dydžio Europos teatre... Tai, lyg įvertinimas kolektyvui – vadinasi kažką tikrai darai gerai ir teisingai“, – prieš repeticijas patirtimi dalijasi VCO meno vadovė, „Fausto“ režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

P. Domingo konkurso „Operalia“ finalistas, ir jo vardo stipendijos laimėtojas Diego Silva vaikystėje turėjo didelę svajonę – tapti pop žvaigžde. Todėl, nuo 14 metų, Diego pradėjo mokytis operinio dainavimo, kad išlavintų dainavimo techniką būsimai pop dainininko karjerai, bet... nuo pirmų pamokų Diego tiesiog įsimylėjo operą. Muzikalioje, bet ne profesionalų šeimoje augęs berniukas buvo apsuptas muzikos: šeima dažnai susirinkdavo ir valandų valandas dainuodavo, o tėvas turėjo išskirtinę aistrą tango muzikai.

Iškart po mokyklos baigimo išvažiavęs studijuoti į JAV, Filadelfiją ir ten pastebėtas vienos svarbiausių klasikinės muzikos pasaulyje – „Askonas Holt“ – agentūros, Diego Silva pradėjo meteorito vardo vertą karjerą, kuri pernai, vos 28 metų tenorą jau atvedė į prestižinę pasaulio sceną – Metropoliteno operą Niujorke.

Diego, nuo paskutinio apsilankymo Lietuvos sostinėje praėjo daugiau nei pusė metų. Ką veikėte visus šiuos mėnesius?

Gana daug dirbau. Buvau šiaurės Prancūzijoje, Meco mieste. Ten repetavome „Bohemą“, mano vieną mėgstamiausių operų. Taip pat nemažai repetavau „Traviatą“ Liucernoje, Šveicarijoje, Kinijoje dainavau „Meilės eliksyre“. Tiesą pasakius, prieš važiuodamas dirbti į Prancūziją, dar debiutavau Australijoje su Melburno simfoniniu orkestru. Jam dirigavo seras Andrew Davisas – labai gerai žinomas dirigentas. Pastaruoju metu turėjau tikrai nemažai galimybių progų padirbėti su iškiliais muzikantais. Tai labai malonus, pilnatvės suteikiantis jausmas.

Praėjęs operinis sezonas jums buvo labai sėkmingas – debiutavote Metropoliteno operos scenoje Tebaldo vaidmeniu spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“. Kurią sceną siekiate užkariauti dabar?

Niekada nemaniau, kad sudainavęs Metropoliteno operoje jau būsiu pasiekęs viską, apie ką svajojau. Niekada negalvojau, kad tai įvyks taip greitai. Manau, kad dar esu labai jaunas, man 28 metai, todėl dar tiek daug galiu ir noriu pasiekti.

Turėjau neįtikėtiną galimybę pasirodyti Metropoliteno operos scenoje ir tikrai norėčiau ten sugrįžti, sudainuoti daugiau vaidmenų. Dar tikrai yra ko siekti karjeroje – daug teatrų, operų ir vaidmenų, kuriuos norėčiau atlikti ateityje.

Gal galite įvardinti keletą konkrečių operos teatrų ar vaidmenų, kuriuos norėtumėte sudainuoti?

Jų tiek daug. Man dar neteko dainuoti Vokietijos didžiuosiuose teatruose ar Londone. Kitais metais dirbsiu Paryžiaus operoje, bet ten neatliksiu pagrindinio vaidmens. Tai viena mano svajonių – dainuoti Paryžiaus operoje.

Esate svarbus atlikėjas operos pasaulyje. Dainavote didžiosiose scenose kaip Pallacio de Bellas Artes Meksikoje, dabar ir Metropoliteno operoje, visų net neišvardinsi. Kas patraukė atvykti į Vilnių Fausto vaidmeniui pirmą kartą ir kodėl nusprendėte grįžti?

Kai gavau pasiūlymą sudainuoti Faustą pirmą kartą, turėjau mažai laiko apsispręsti. Atostogavau su šeima Meksikoje. Po atostogų iškart teko skristi į Vilnių. Ilgą laiką buvau nedainavęs šio vaidmens, todėl atsiradus progai labai apsidžiaugiau ir sutikau.

Man labai patiko dirbti su visais, pastatymas taip pat labai patiko. Džiaugiuosi galėdamas sugrįžti.

Į Vilnių atvykstate antrą kartą. Koks buvo jūsų pirmas susitikimas su šio miesto publika? Ar ji kitokia nei anksčiau lankytose šalyse, miestuose?

Net labai kitokia. Kiekvieną vakarą, kai turiu dainuoti, publika spinduliuoja skirtingą energiją ir aš tai jaučiu. Kai dainuoju Vilniuje, energija visų spektaklių metu buvo labai gera. Man labai patiko ten dainuoti.

Fausto vaidmuo jums pažįstamas jau nuo 2015 metų, kai dar studijavote, atlikote jį kelis kartus. Kaip jūsų Faustas vystėsi, pasikeitė?

Kuo vyresnis daraisi, tuo daugiau patirties sukaupi kaip asmuo, patirtį gali panaudoti ir scenoje. Tačiau Fausto vaidmuo labai sudėtingas. Pirmame veiksme vaidinu seną žmogų, o man dar neteko patirti, ką reiškia būti senu žmogumi. Turiu įsivaizduoti, koks tai jausmas emociniu ir fiziniu lygmeniu.

Viena, ką man labai patinka daryti laisvalaikiu, tai stebėti žmones: kaip jie eina, kaip elgiasi. Daug išmokstu iš tikro gyvenimo, kaip žmonės elgiasi skirtinguose amžiaus tarpsniuose. Tai pritaikiau ir kurdamas Fausto vaidmenį. Sunkiausia tai, kad turiu vaidinti ne tik seną žmogų, bet staiga turiu virsti jaunu, savo amžiaus žmogumi, tačiau su seno žmogaus mąstymu, prisiminimais ir patirtimi. Man sunku įsivaizduoti, koks tai jausmas. Nesvarbu, kad išore Faustas atrodo jaunai, bet vidumi jis tas pats senas žmogus ir visa tai kažkaip reikia parodyti vaidinant.

Man labai patinka Dalios Ibelhauptaitės režisuotas „Faustas“, nes jis puikiai atskleidžia operą: tas problemas, kurias Faustas išgyvena viso kūrinio metu – viskas gerai perteikta. Nekantriai laukiu, kol vėl galėsiu dainuoti šiame pastatyme.

Kaip manote, ar Fausto vaidmuo tapo jūsų vizitine kortele?

Ne, tikrai negalėčiau taip pasakyti. Yra tiek daug vaidmenų, kurie man patinka ir sakyti, kad konkretus vaidmuo yra mano vizitinė kortelė, būtų manyti, kad niekas geriau už mane to vaidmens nesukuria, o aš taip tikrai nemanau.

Žaviuosi daugeliu dainuojančių savo kolegų, taip pat ir dainavusiais prieš mane žmonėmis, kurie mane įkvėpė, pateikė pavyzdį. Visada stengiuosi būti panašus į tuos neapsakomai vokaliai talentingus kolegas, bet manau, kad niekada nebūsiu toks tobulas. Niekada nesijausiu, kad kažkas, ką jaučiu ar darau, yra pakankamai gerai. Visada galima padaryti geriau.

Esate perfekcionistas?

Panašiai. Pats žodis perfekcionistas yra gana keistas. Žinoma norisi, kad dalykai būtų tobuli, bet taip niekada nebūna. Tobulybė yra kažkas, kas pasiekta ir išlieka tobula, o aš manau, kad neegzistuoja joks tobulas dalykas. Kartais pasiseka priartėti prie tobulybės, bet man atrodo, kad visada reikia stengtis daryti geriausiai, kaip gali.

Kaip ruošiatės vaidmeniui? Ar kruopščiai tyrinėjate charakterį, kurį ketinate vaidinti, ar labiau pasitikite režisieriaus vizija kaip turėtų atrodyti personažai?

Visada perskaitau tekstą, kuriuo paremta opera, nes dažnai operoje nėra daug informacijos apie patį personažą, jo charakterį. Atliekant operą, dažnai dainuoji apie konkretų pasakojimo momentą, bet nieko nežinai apie personažo praeitį, kuri ir atvedė veikėją į operos situaciją.

Kiek jums svarbus dainavimas ir kiek vaidyba? Ar šie elementai jums vienodi?

Stengiuosi, kad jie visuomet būtų lygiaverčiai, tačiau kaip operos dainininkui man svarbesnė dainavimo kokybė. Galima sakyti, kad abiejų dalykų išmoksti paraleliai, vienu metu, nes teatre niekada negalėsi vaidinti taip, kaip vaidini operoje. Dažnai tenka kartoti žodžius, kuriuos jau dainavai, todėl kaip personažas, turi rasti idėjinę ir emocinę priežastį tam.

Kuo darbas Vilniaus City Operoje skyrėsi nuo jūsų patirties dirbant kituose teatruose?

Čia vaidyba tapo subtilesnė ir intymesnė, nes publika sėdi visai šalia scenos. Be to, turėjau galimybę atrasti daugiau Fausto vaidmens niuansų. Visi kolegos, solistai, choristai pasirodymo metu labai aktyviai įsitraukia į savo vaidmenis, todėl man lengviau ir pačiam įsijausti ir vaidinti su jais kartu. Jie visi jauni, o tai suteikia daug energijos ir jaunatviškumo pasirodymui.

Valpurgijos nakties scenoje turite šokti. Ar jums sudėtinga išmokti choreografiją?

Mūsų laikais operos dainininkai turi puikiai judėti scenoje ir tai tampa svarbia mūsų karjeros dalimi. Valpurgijos nakties choreografija labai gerai sustatyta, todėl ją atlikdamas jaučiausi labai natūraliai.

Gal galėtumėte pasidalinti įsimintiniausiomis savo, kaip operos dainininko, karjeros akimirkomis?

Manau, kai debiutavau Metropoliteno operoje ir galėjau vaikščioti toje scenoje, buvau apsuptas muzikos ir suvokiau kur esu... Tai buvo ypatinga akimirka mano karjeroje.

Ar turite laiko poilsiui, sau ir laisvalaikiui?

Stengiuosi dirbti tiek kiek galiu, bet šiame darbe turiu daug laisvo laiko tarp pasirodymų, todėl visada atsiranda laiko poilsiui.