Kasmet kiekvieną spalį – jau 38 metus – viena iš Vilniaus salių prisipildo šiuolaikinio džiazo muzikos. Scenoje kukliai paskelbiami „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“ laureatai. Anšlaginius pasirodymus surengia pasaulinės žvaigždės. Festivalio renginiai trunka kone savaitę. Ir už viso to stovi vienas žmogus – Antanas GUSTYS, kadaise nusprendęs, kad Vilnius privalo būti įrašytas į džiazo žemėlapį.
Pastaraisiais metais džiazo mylėtojai įpusėjus rudeniui renkasi Vilniaus senajame teatre. Anksčiau, kol nepradėjo griūti Profsąjungų kultūros rūmai, lipdavome ant Tauro kalno. Kaip manote, ar festivalis „Vilnius Jazz“ kada nors grįš į senąją vietą?
Turiu tokią slaptą viltį, kad ilga mano džiazo kelionė savo ciklą pabaigtų ten, kur viskas ir prasidėjo – ant Tauro kalno. Gaila, planuojamos Nacionalinės koncertų salės 40-ajam festivaliui nespės užbaigti... Tačiau pats pirmasis mano organizuotas džiazo festivaliukas, kurį vadiname nuliniu, vyko ne ant Tauro kalno, o Mokslų akademijos salėje 1987 metais. Grojo muzikantai iš tuometinės Sovietų Sąjungos. Kitais metais persikėlėme į Profsąjungų kultūros rūmus ir tapome tarptautiniai, nes jau dalyvavo atlikėjų iš Europos ir JAV – tada ir pradėjome skaičiuoti: pirmasis, antrasis... Žodžiu, mūsų chronologijoje, kaip ir apskritai džiaze, yra šiek tiek miglos.
O nuo ko viskas prasidėjo? Turbūt buvo kažkokių priežasčių, kad nė trisdešimties neturintis kompiuterių specialistas ėmėsi džiazo festivalio?
Jau tada stovėjau avangarde: Kauno technologijos universitete mokiausi apie mikroprocesorius. Dabar jie – kiekviename telefone, o tada buvo visiška naujiena ir Sovietų Sąjungoje, ir JAV. Bet, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, turėjau savų pomėgių – mėgau važinėti po tuometinio Rytų bloko šalių džiazo festivalius. Juose pamatyti muzikantai, tokie kaip Sun Ra ar Milesas Davisas, man atrodė tarsi nežemiškos būtybės. Būdavo, pasidedu namuose prieš save jų albumo viršelį, uždarau duris ir klausausi – visiškai pasinerdavau į muziką, nes kitaip negalėdavai suprasti, kas vyksta. Dabar viskas kitaip: jeigu žmogaus per penkias sekundes muzika neužkabina, jis ją išjungia ir eina gerti alaus. Džiazas – tai gili, dažnai meditacinė muzika, į ją turi įeiti, kad pajustum viską, kas ten yra. Išgyventi visišką transo būseną.
Sovietiniais laikais išvykti buvo labai sudėtinga, reikėdavo gauti