Violeta Urmanavičiūtė-Urmana: Dabar toks etapas, kai labai džiaugiuosi viskuo

Garsiausi pasaulio operos teatrai, žymiausi dirigentai, talentingiausi kolegos, šlovė ir pripažinimas. Trumpai blykstelėti lengviau, bet ilgai išsilaikyti – tai lyg nuolat iškovoti medalius olimpiadose: turbūt kuo toliau, tuo sunkiau?

Buvo laikotarpis, kai jaučiau stiprų spaudimą, bet ne dėl išorinių veiksnių, o todėl, kad itin daug reikalavau iš savęs. Tas mano nuolatinis perfekcionizmas buvo labai sustiprėjęs ir gyvenime atsirado per daug streso. Aišku, tada dainavau labai sunkų repertuarą, o ir balsas pasirinko kelią iš mecosoprano į sopraną – jutau spaudimą parodyti, ką galiu, nors žinojau, kad mano sopranavimas nebus amžinas. Tik štai vieną gražią dieną pradėjau galvoti: gal jau atėjo laikas ramiau pagyventi? Nuo to laiko ėmiau daug paprasčiau į viską žiūrėti. Dabar toks etapas, kai labai džiaugiuosi viskuo, ką bedaryčiau ir ką bedainuočiau.

Jums pasisekė, kad turite supratingą vyrą, dainininką Alfredo Nigro, nes turbūt tokio lygio atlikėjai dažnai būna vieniši – karjera tiesiog suėda asmeninį gyvenimą. Nebėra vietos vyrams, vaikams ir šunims.

Kas to labai nori – įmanoma. Kiti spėja ir vaikus užsiauginti, ir augintinius kartu vežiojasi. Aš irgi labai myliu šunis ir anksčiau galvodavau: na, kai jau turėsiu vyrą, būtinai pirksiu ir šunį. Bet – ne. Vyras – labai fain, bet šuns nereikia – per daug problemų. Man užtenka pačios savęs ir Alfredo – esame kaip ląstelė.

Ar operos pasaulyje jūsų pora nėra išimtis? Gražiai kartu gyvenate jau keliolika metų.

Lapkričio mėnesį sueina penkiolika metų nuo mūsų pažinties, nuo vestuvių – dvylika, nuo bažnytinės santuokos – dešimt. Mes labai daug laiko prabūname kartu, dabar – beveik nuolatos. Viena aišku: abiem kartais reikia stiprybės, kartais – ko nors atsisakyti, kad būtume sykiu. Žinau tokių atvejų, kai operos dainininkai su šeimomis gyvena per atstumą – vyras kažkur dainuoja, žmona užaugina vaikus, bet jis jų nemato, nes dainavimui atiduoda visą savo gyvenimą. Retkarčiais aplanko šeimą, o paskui pasisuka kokia nors jauniklė... Ir viskas!

Vyrai kartais sunkiai susitaiko, kad žmonos karjera yra svarbesnė...

Iš dalies tai turbūt visuomenės stereotipas: visi įpratę, kad vyras turėtų parvilkti mamutą į namus – esą, taip turi būti. Bet dabar pasaulis keičiasi – kartais vyrai pasilieka su vaikais, o moterys atsideda karjerai. Ir nė vienas nesijaučia nuskriaustas. Priešingai – toks modelis padeda žmonėms nusimesti stereotipų naštą, kad vyras neturi verkti, negali reikšti savo jausmų, jis turi būti kaip uola, o moteris – sėdėti prie puodų ir kurstyti šeimos židinį.

Daugiau kaip dvidešimt metų jūsų namai – Vokietijoje, Miunchene. Iškart pripratote prie vokiečių gyvenimo būdo?

Kaip ir su žmogumi, taip ir su šalimi turi įvykti chemija. Aš dievinu vokišką tvarką.

Kaip ir su žmogumi, taip ir su šalimi turi įvykti chemija. Aš dievinu vokišką tvarką, nes man patogu, kai gyvenime galiu laikytis taisyklių. Jei, pavyzdžiui, mano vairavimo mokytojas pasakė, kad reikia daryti taip, o ne kitaip, aš taip ir darysiu. Bent jau stengsiuosi.

Bet tvarkos ir taisyklių laikymosi pagrindai turėjo būti pakloti ankstyvoje jaunystėje.

Man niekada netiko bohemiškas gyvenimo būdas, niekada nebuvo nuobodu su savimi. Niekada! Aš – „metodiška“. Ir depresija negresia, nes esu labai smalsi: jei šiandien nieko naujo nesužinosiu ir galbūt nieko naujo neišmoksiu, tai diena nebus labai gera.

Kokie yra tokio lygio operos dainininkų bendravimo užkulisiai: jūs bendraujate vieni su kitais, nebendraujate, pavydite?

Kai dar Vilniuje pradėjau mokytis dainavimo, suvokiau, kad labai lengva pasiduoti pavydui: viena kita kolegė jau teatre kažką padainavo, jų ir balsai didesni negu mano, o aš sėdžiu, krapštausi su savo balseliu niekam nereikalinga. Tada prisiekiau: niekada niekam nieko nepavydėsiu! Griežtoji profesorė V. Mikštaitė kartais man primindavo, kad labai neįsisvajočiau, o su kitomis būdavo dar griežtesnė – studentės verkdavo per jos pamokas. Bet tada irgi pasakiau sau: jei kas ir verks, tik ne aš! Iš dalies tai buvo charakterio ugdymas.

Bet jei tau sako: nebandyk, nelįsk, vargu ar ką nors pasieksi, gali juk tuo ir patikėti?

Taip, tai gali sužlugdyti žmogų. Ir sužlugdo. Ir man viena pedagogė kartą pasakė, kad jei jau dabar neatsivėriau, nieko iš manęs nebus. Tada taip supykau! Tris paras mane ėdė toks vidinis karštis, taip degino, kad vėl sau pasakiau: ne! Aš daugiau nebesigraušiu. O tas žmogus gaus atlygį už savo žodžius. Taip ir buvo...

Kiekvienas išėjimas į sceną – kaip egzaminas. O jei dar žinai, kad partneris – neką prastesnė žvaigždė... Kaip prie to priprasti?

Taip, konkurencija tarp operos dainininkų egzistuoja – nuo jos nepabėgsi. Tiesiog kiekvieną kartą eidamas į sceną supranti, kad jei susimausi, tavęs niekas niekur nebekvies. Kvies kitą. Ir tai bus teisinga.

Ar tik man taip atrodo, kad kai kurie vyrai dainininkai dabar ypač stengiasi konkuruoti savo išvaizda?

Atrodo, kad būti gražiu, įdomiu žmogumi jau nebepakanka, reikia rodyti savo išskirtinumą.

Yra įvairių būdų konkuruoti ir kovoti... Save labiausiai eksponuoja tie, kurie daugiau nelabai ką turi eksponuoti. Šiais laikais bent jau Vakaruose beveik kiekvienas dainininkas moka kokiai nors viešųjų ryšių agentūrai, kad jį reklamuotų visais įmanomais būdais, taigi konkurencija kartais tampa ne visai švari. Kita vertus, kai visi tai daro, tokios priemonės praranda prasmę: na, gražiai nusifotografuoji, įdedi nuotrauką į socialinius tinklus, bet tai nuotrauka, o ne tavo talentas, jo galimybės. Atrodo, kad būti gražiu, įdomiu žmogumi jau nebepakanka, reikia rodyti savo išskirtinumą. Ne tik televizijos ar šou pasaulio žvaigždės – kartais ir rimtosios muzikos atstovai darosi tatuiruotes, rišasi kuodukus, eksperimentuoja su savo išvaizda, kad tik būtų ypatingesni už kitus, kad tik jų nuotraukos feisbuke būtų sexy.

Atrodo, kad nebėra normalių žmonių, kurie galėtų atsipalaiduoti! Ir tada pats pasijunti stumiamas į tą galerą, nes jei tose lenktynėse nedalyvauji, jei tavęs nėra informacijos priemonėse, tavęs tarsi visai nėra!

Dabar turite mokytoją ar jau pati sau esate mokytoja?

Esu pati sau mokytoja, nes, manau, sukaupiau tam tikrą „ginklų arsenalą“, žinau, kaip ką padaryti, be to, pasitikiu savo vyru, jis kartais į ką nors atkreipia mano dėmesį. Technologijos dabar tokios, kad gali įsirašyti nors ir telefonu kiekvieną repeticiją ir paskui perklausyti. Tiesiog žinau, kad ką nors sakyti kitam dainininkui yra be galo sudėtinga. Jo siela labai jautri... Jeigu žmogus klausia, gali jam patarti, bet jeigu neklausia – jokiu būdu. Kiekvienas dainininkas turi savo suvokimą, tokią sunkiai nusakomą įvaizdžių, pojūčių kalbą, tad kartais reikia išsiversti, ką kitas tau nori pasakyti. Todėl manau, kad tiek, kiek dar man liko tos karjeros, galiu pabūti mokytoja pati sau.

Balsas – labai jautrus instrumentas. Jis gali neklausyti, jis gali reaguoti į stresą. Juk yra žmogiškų dalykų – po nesėkmių, netekčių vis vien reikia dainuoti.

Stresuoju prieš kiekvieną pasirodymą. Bet kuo didesnis stresas, tuo paskui geriau pasirodai. O savo instrumentą – balsą – turi išmokti suvaldyti bet kokiomis aplinkybėmis. Privalai koncentruotis į tai, ką darai. Kita vertus, muzika ir dainavimas vėliau pašalina visus trukdžius: kai išeinu į sceną, aš jau nebe Violeta, o koks nors personažas. Aišku, kartais pati jaučiu, kad galėjo būti geriau, vidinis kritikas tuoj įsikiša: „Tu čia nelabai, ar ne?“, bet, logiškai galvojant, mūsų, dainininkų, klaidos tokios, nuo kurių niekas nemiršta!

Tikiuosi kada nors baigti karjerą, kai pajusiu, kad jau tikrai reikia ją baigti. Nes matau dainininkų, kurie to padaryti niekaip negali: balsas jau susidėvėjęs, bet dainuoti dar traukia.

Vokiečiai, austrai, muzikine prasme labai išsilavinę žmonės, operos spektakliuose turbūt seka kiekvieną natą, jiems sunkiau dainuoti nei kokiai atsipūtusiai publikai, kuriai „gražu“ arba „nelabai“?

Žmonės viską pastebi intuityviai – tam nereikia muzikinio išsilavinimo. Kartais tokie labai jau viską žinantys, išsilavinę, prisiklausę gerų dainininkų pasiduoda jų įtakai ir daug ko nepastebi, o žmogus iš gatvės, niekada nebuvęs operoje, rėš tiesiai šviesiai: „Ko ji čia kudakuoja kaip višta?“ Arba: „Ko jis bliauna kaip jautis?“, arba: „O, kaip man nuobodu...“, ir viskas tuo pasakyta.

Ar turite mylimą miestą, mylimą teatrą – ten, kur visada norisi sugrįžti?

Mano mylimiausias miestas – Miunchenas. Geresnės vietos gyventi kol kas neįsivaizduoju. O kiti miestai? Niujorkas – ypatingas, jame daug judėjimo, ten, kaip Paryžiuje, Londone ar Milane, nors jie man patinka, gyventi negalėčiau. Man žavus Madridas ir totaliai chaotiškas Neapolis, Klaipėda irgi graži... Nepaisant sunkumų, kurių aš nematau, Lietuvos miestai ir miesteliai dabar labai gražiai tvarkosi. O teatrai visur vienas į kitą panašūs.

Žiūriu į puikius jūsų auskarus. Jaučiate aistrą papuošalams?

Turiu jų nemažai, tik aistra šiek tiek priblėso, nes norisi dažniau jais pasidžiaugti, bet dauguma jų miega banke. Prabangūs papuošalai – tarsi savotiškas operos dainininkės atributas. Dievinu deimantus. Pamenu, tik atvažiavusi į Miuncheną ir eidama pro juvelyrines parduotuves pasvajodavau, kad kai tik galėsiu, būtinai nusipirksiu papuošalą nors ir su mažu deimančiuku. Ir, aišku, vėliau nusipirkdavau.

Kokie dar maži jūsų kasdienybės džiaugsmai? Pasėdėti gerame restorane?

Mėgautis maistu – ne mažytis, bet didelis malonumas! Miunchene yra vienas restoranas, kuriame sunku susilaikyti neparagavus picos, nes ten itališką picą valgome su juodaisiais triufeliais. Madride užsukame į vieną seniausių Europos restoranų: jame užsisakome paniruotų mažų paršelių kojyčių – jos tiesiog tirpsta burnoje. Niujorke lankomės restorane, kur maistas visiškai naminis. Visur turime savo restoranų, daug ką rekomenduoja kolegos – dauguma dainininkų tikri gurmanai.

Kai nuolat skraidote dainuoti vis į kitą šalį, ar įmanoma išsaugoti kokius nors draugiškus ryšius?

Sudėtinga. Dažnai saugau balsą ir negaliu kalbėti, todėl bandau susirašinėti feisbuke arba rašau elektroninius laiškus, bet kartais veiklos tiek, kad tik spėji užsakyti bilietus, persikrauti lagaminus ir vėl kur nors skrendi. Draugei reikia parašyti ilgesnį laišką, bet jam vis pritrūksta laiko...

Kartais žmonės įsivaizduoja, kad operos dainininkai ar baleto artistai gyvena kitokiame pasaulyje, ne taip, kaip „paprasti“ žmonės...

Galvoje turbūt – taip.

O kartais nepagalvojate: „Dieve mano, kaip nenoriu šiandien dainuoti, apsikeisčiau vietomis su moterimi, kuri eina į turgų pirkti bulvių, o paskui namie kepa skanius bulvinius blynus.“?

Mes, artistai, turime būti dėkingi likimui, kad galime daryti tai, kas mums labai patinka ir ką sugebame. Aš tikrai nemoku nieko kito. Teatro choristai turi dainuoti kas vakarą, dirbti kasdien, prieš juos nukeliu kepurę, o mes, solistai, kasdien nedainuojame, bet, aišku, mūsų atsakomybė kitokia – neturime, už ko pasislėpti. Tad kai kartais atsikeliu ir sakau, kad šiandien nieko nenoriu, Alfredo visada pajuokauja, kad gal norėčiau lauke, kai svilina saulė ir temperatūra pavėsyje artėja prie 40 laipsnių, susilenkusi skinti pomidorus? Ne, nenorėčiau! Svarbu dirbti mylimą darbą, koks jis bebūtų, – biure, laukuose ar scenoje. Taigi, su niekuo nenoriu keistis, man nieko netrūksta, gyvenu normalų gyvenimą.

Galite kartais pasiklausyti popso?

Taip, aišku, trumpai. Šiuolaikinė moderni muzika man tiesiog drožia smegenis... Klasikos neklausau, jei nereikia mokytis, – geriau pažiūriu kokią įdomią televizijos laidą ar informatyvų dokumentinį filmą. O tam, kad išgirstum tai, kas slypi tavo viduje, reikia tylos..