Virtuvės išradimai, kurie apvertė pasaulį ir gerokai pagerino mūsų buitį

Ar įsivaizduojate, kad prieš daugybę metų žmonės sugebėjo gyventi ne tik be mikrobangų krosnelės ir elektrinio plakiklio, bet ir be paprasčiausio puodo, keptuvės ar šaukšto?

Peilis

Manoma, kad tai yra seniausias žmogaus įrankis. Šiuolaikinio nerūdijančio peilio ir dabar itin madingų keraminių peilių pirmtakai buvo vulkaninis stiklas bei tašytas titnagas. Metalas atsirado tik 2500 m. pr. m. e. , o kartu su juo peilio ašmenų forma bei vis gerėjanti ir tobulėjanti kokybė. Peilis yra ne tik pats seniausias, bet ir pats svarbiausias įrankis kiekvienoje virtuvėje.

Šaukštas

Įdomu, kaip valgė žmonės sriubą, kol buvo išrastas šaukštas? Bet kuriuo atveju, šaukštas taip yra labai senas įrankis. Pirmieji šaukštai – tai išskobti medžio gabaliukai, mažos kriauklės bei riešutų kevalai. O didesni riešutų kevalai – tai pirmieji puodukai. Senovės egiptiečiai, graikai bei romėnai naudojo meistriškai pagamintus ir dekoruotus šaukštus, o šiuolaikinis jų variantas atsirado tik XVIII a. viduryje.

Beje, šiandien mes šaukštu ne tik valgome, bet ir naudojame jį kaip matavimo priemonę: daugelyje receptų vietoj svorio nurodomas šaukštų skaičius.

Šakutė

Apie šakutės atsiradimą ant mūsų stalo yra kiek mažiau informacijos. Žinoma tik tiek, kad šakės buvo žemės ūkio padargas, o „maisto“ šakutė buvo pradėta naudoti daug vėliau. Bet kuriuo atveju, iki X a. šakutės dar nebuvo plačiai paplitusios. Stalo įrankių komplekto dalimi šakutė Vakarų Europoje tapo apie 1400 m.

Puodas

Sutikime, be puodų ir plokštesnių jų „giminaičių“ – keptuvių, mūsų kulinarinės galimybės būtų lygios nuliui. Galima sakyti, kad puodas – tai mūsų priešistorinių protėvių šedevras. Yra archeologinių įrodymų, kad mūsų protėviai maistą bandė ruošti induose, pagamintuose iš akmens, vėžlio kiauto, molio ar netgi iš specialiai apdorotos, ugniai atsparios medienos.

Degtas molis ir jo gaminiai, t. y. puodai ir puodynės, pirmą kartą atsirado prieš 15000 m. O štai molinio puodo „brolis“ – metalinis puodas, atsirado tada, kai žmonija išmoko lydyti metalą, t. y. ne anksčiau kaip prieš 4,5 tūkstančių metų. Viduramžiais virtuvėse jau buvo mums įprastų formų metalinių puodų, virdulių bei katilų.

Grūstuvė

Šis, šiuolaikinių virėjų įrankis, senovės romėnams jau buvo žinomas prieš kelis tūkstantmečius. Tam buvo naudojamas metalas, akmuo, medis bei sunkus, bukas daiktas. Ankstyvųjų grūstuvės variantų archeologai rado Indijoje ir Pietų Azijoje.

TAIP PAT SKAITYKITE: Interjero objektu gali virsti ir skalbyklė

Europoje grūstuvėmis daugiausia naudojosi vaistininkai, smulkindami ir maišydami vaistažoles bei prieskonius. Tačiau dabar grūstuvė – vienas pagrindinių kulinarinių įrankių, be kurio, pavyzdžiui, joks italas nesugebėtų pagaminti tikro pesto padažo.

Sulčiaspaudė

Norint iš vynuogių ar obuolių išspausti sultis, o iš alyvuogių – aliejų, juos reikėtų labai stipriai spausti. Sulčiaspaudės prototipas buvo tam tikras presas – svirtis su kibiru, prikrautu sunkių akmenų. Tobulesnis, stūmoklinis presas atsirado III–IV a.: žmogus arba gyvulys galėjo sukti jo rankeną. Tokiu būdu buvo išeikvojama daug mažiau jėgų negu kilnojant sunkų kibirą su akmenimis. Šiuolaikinė sulčiaspaudė, nors ir elektrinė, veikia labai panašiu principu.

Valgymo lazdelės

Lazdelės, kuriomis dabar naudojamės sušių baruose, atsirado prieš 3 ar 4 tūkstantmečius Kinijoje ir vėliau tapo vienu populiariausiu įrankiu Azijos šalyse. Jų pavadinimas kinų kalba skamba „kuàizi“ ir yra verčiamas kaip „greitai, vikriai“.

Šios lazdelės – tai žnyplių prototipas, kurias, anot legendos, išrado protėvis Yu, kai norėjo iš katilo ištraukti karštą mėsą.

Dabar Kinijoje ir Japonijoje šios lazdelės yra gaminamos ir medžio, metalo, dramblio kaulo ar plastiko. Legenda byloja, kad Kinijos imperatoriaus rūmuose, norint apsisaugoti nuo nuodų, buvo naudojamos sidabrinės lazdelės. Tais laikais labiausiai paplitę nuodai buvo arsenas, o su juo susilietusios sidabrinės lazdelės tamsėdavo.

Konservavimas

1795 m. Napoleonas pasiūlė piniginę premiją tam, kuris sugalvos būdą, kaip kuo ilgiau išlaikyti šviežią kareivių maistą. Po 14 m. virėjas ir konditeris Nicolas Appertas (1749–1841) tapo pagrindiniu pretendentu į šį apdovanojimą. Jis sugalvojo, kad maistą galima laikyti sterilizuotuose stikliniuose buteliuose.

Dar po 9 m., 1818 m. Anglijoje atsirado skardinės. Bet jos buvo tokios tvirtos, kad jas tekdavo atidarinėti su kūju ir kaltu. Be to, šios skardinės buvo antspauduojamos švinu, dėl ko dažnai apsinuodydavo konservuoto maisto valgytojai. 1858 m. Erzas Warneris (Konektikutas, JAV), užpatentavo pirmąjį skardinių konservų atidarytuvą.

Kamštis

Kamštis – tai kamštinio ąžuolo, augančio Portugalijoje, išorinis sluoksnis. Portugalija ir šiandien gamina daugiau negu pusę visų kamščių pasaulyje. Lankstus ir porėtas kamštinio ąžuolo kamštis sudaro tobulą barjerą tarp skysčio ir oro. Nuo 1700 m. šis kamštis pakeitė aliejumi suvilgytus skudurėlius, kuriais užkimšdavo vyno ir kitų alkoholinių gėrimų butelius.

Beje, panašiu metu atsirado ir pirmasis kamščiatraukis. Šiandien kamštinio ąžuolo kamštis šiek tiek užleidžia savo pozicijas kamščiams su sriegiu. Užsukami buteliai tampa vis populiaresni, į juos pilstomas net aukščiausios kokybės vynas. O štai avalynė su kamštiniu padu, priešingai, tampa vis populiaresnė.

Kočėlas

Jau prieš 3000 m. etruskai naudojo pirmuosius akmeninius kočėlus, kitose pasaulio dalyse buvo naudojami cilindrai iš molio ir medžio. Šiuolaikinį, mums įprastą cilindrinį kočėlą su rankenėlėmis iš abiejų pusių, XIX a. pabaigoje išrado Johnas Reedas. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip išvirti skanią šaltieną: 6 svarbiausios taisyklės

Trintuvė

Pirmoji alavinė trintuvė buvo sugalvota kietiesiems sūriams smulkinti. Jos išradėjas – François Boullier, gyvenęs Prancūzijoje XVI a. Nuo tuo laiko atsirado daugybė įvairių trintuvių: ir mums įprasta keturšonė, ir itin madinga „Microplane“, kurią 1990 m. išrado Richardas Grace (Arkanzasas, JAV).

Dujinė viryklė

Malkomis kūrenama krosnis – priešistorinis išradimas. Beje, daugelyje pasaulio šalių, į kuriuos nebuvo nutiestas dujotiekis, net iki XX a. vidurio maistui gaminti buvo naudojama būtent malkomis kūrenama krosnis. 1834 m. britų išradėjas Jamesas Sharpas pradėjo pardavinėti pirmąsias dujines virykles, o XX a. 3 dešimtmetyje jos, kad būtų lengviau plauti, buvo pradėtos dengti emaliu.

Pasterizacija

Mintis kaitinti produktus, kad juose nesiveistų bakterijos, yra sena kaip pasaulis. Manoma, kad tai daryti buvo pradėta Japonijoje arba Kinijoje. Šiluminio apdorojimo idėja, kurios tikslas – sumažinti pavojingų mikroorganizmų kiekį, iškilo prancūzų chemikui Louisui Pasteurui ir jo kolegai Claude'ui Bernardui. Idėja buvo pradėta taikyti ne tik gaminant vyną ir alų, bet ir pieno produktams, konservavimui, o vėliau – pilstant geriamą vandenį.

Šaldytuvas

Daugybę metų žmonės bandė išlaikyti maistą ir gėrimus šaltus, kad jie ilgiau būtų tinkami vartoti. Tam tikslui buvo naudojamas ir šaltas upių vanduo, ir ledas bei sniegas. Ledo dėžės su izoliacine sistema tapo populiarios XIX a. pradžioje.

Pirmąjį šiuolaikinio tipo šaldytuvą išrado vokiečių inžinierius Carlas von Linde (1842–1934). Šaldytuvas buvo užpatentuotas 1877 m. Pirmasis buitinis elektrinis šaldytuvas buvo parduotas apie 1915 m., o 1920 m. rinkoje jau buvo apie 200 modelių tokių šaldytuvų. Šaldytuvai iš esmės pakeitė produktų pakavimo ir transportavimo galimybes.

Receptai

Žmonės dalijosi kulinarinėmis žiniomis nuo tada, kai pradėjo gaminti. Pirmasis receptas buvo išgraviruotas Babilone, molinėje lentelėje apie 1600 m. pr. m. e. Graikų ir romėnų kulinarai išsamiai aprašydavo patiekalus, o pirmosios receptų knygos pasirodė Anglijoje XIV a.

Šiuolaikiniai receptai, su tiksliais kiekiais, gamybos eiga ir tuo labiau nuotraukomis – gana jaunas fenomenas. Jie tapo populiarūs tada, kai pirmą kartą buvo išleista „Bostono kulinarinės mokyklos receptų knyga“  („Boston cooking school cookbook“) – 1896 m. ir „Gaminimo džiaugsmas“ („Joy of cooking“) – 1931 m.

Kavavirė

Ar tai nėra vienas svarbiausių išradimų? Ar įsivaizduojate savo rytą be puodelio garuojančios kavos? XV a., kai žmonės pastebėjo stimuliuojantį kavos pupelių poveikį, jie virindavo vandenyje maltą kavą. Beje, ir šiandien taip daroma Viduriniuose Rytuose.

TAIP PAT SKAITYKITE: Mėgstate kavą? 8 būdai ją gerti sveikai

Pirmasis egzempliorius, panašus į dabartinę kavavirę, buvo vakuuminė mašina, skirta alui virti, išrasta 1800 m. viduryje. Elektrinis filtravimas buvo išrastas 1889 m. Kiek vėliau pasirodė kavavirės su lašinimo sistema. Pirmoji tokia mašina, skirta buitiniam naudojimui, buvo parduota 1972 m. Espreso kavai skirta kavavirė buvo užpatentuota 1901 m.

Gruzdintuvė

Gruzdinimas – maisto ruošimas dideliame aliejaus arba riebalų kiekyje. Iš pradžių tai buvo daroma naudojant paprastą puodą ir žnyples arba kiaurašaukštį. Bet sutikime, gruzdintuvė su reguliuojama temperatūra ir indu riebalams nutekėti – daug patogesnis dalykas.

Pirmoji šiuolaikinės gruzdintuvės versija priskiriama Naujojo Hampšyro brolių („Anetsberger Brothers“) virtuvės įrangos bendrovei. Ji buvo pagaminta 1937 m.

Mikrobangų krosnelė

Mikrobangų krosnelė buvo išrasta visiškai atsitiktinai. Amerikiečių inžinierius Percy Spenceris (1894–1970), darydamas eksperimentą su radiolokaciniu indikatoriumi, pastebėjo, kad jo kišenėje tirpsta šokolado plytelė. Pirmasis dalykas, kurį jis sąmoningai pagamino tokiu būdu, buvo kukurūzų spragėsiai.

Mikrobangų krosnelė pelnytai pretenduoja tapti svarbiausiu XX a. išradimu. Šiandien net 75 proc. amerikiečių teigia, kad gyventi be mikrobangų krosnelės yra „tiesiog neįmanoma ir labai sunku“.

Greitpuodis

Pirmasis greitpuodis buvo išrastas Deniso Papino (1647–1712), XVII a. pabaigoje Prancūzijoje. Jame buvo gaminama mėsa karaliaus rūmams. Tiesa, šis aparatas tuo metu vadinosi „garų puodas“.

Masinė greitpuodžių gamyba prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu jie buvo labai populiarūs tarp jaunų šeimų. Šiandien greitpuodis – tai kiek senamadiškas virtuvės prietaisas, jį pakeitė tobulesni, kokybiškesni daugiafunkciai puodai.

Kiaušinių dėžutė

1911 m. kanadiečių žurnalistas Josephas Coyle išgirdo vieno viešbučio savininko skundą, kad iš vietinių ūkininkų nupirkti kiaušiniai visada pristatomi sudaužyti. Žurnalistas, būdamas, matyt, labai išradingas, sugalvojo popierinę dėžutę su įdubomis kiaušiniams.

Medžiagos, iš kurių yra gaminamos kiaušinių dėžutės, su laiku keitėsi ir tobulėjo, tačiau iki šiol tai vienintelis nebrangus ir patikimas būdas trapiam produktui transportuoti.

Teflonas

1938 m. „DuPont“ kompanijos mokslininkas Roy Plunkettas (1910–1994) eksperimentavo su šaldytomis dujomis, kurių pagrindą sudarė freonas. Vienas iš pavyzdžių sušalo į baltą vaško pavidalo medžiagą, kuri buvo tokia slidi, kad prie jos beveik niekas nelipo. Beje, mokslininkai šią medžiagą panaudojo gamindami atominę bombą. O po Antrojo pasaulinio karo „DuPont“ pradėjo gaminti teflonu dengtus virtuvės reikmenis. Vargu ar šiandien būtų galima rasti šeimininkę, kuri neturėtų bent vienos nepridegančia danga dengtos keptuvės.

Elektrinis smulkintuvas

1922 m. elektros prekių įmonės savininkas Stephenas Poplawskis (JAV) užpatentavo prietaisą, skirtą gaminti pieno kokteilius – skardinį stiklainį su mažais ašmenimis ant dugno, kurie buvo varomi elektriniu varikliu. Vėliau atsirado prietaisas, kuris smulkindavo vaisius ir daržoves į tyrę.

Dar vėliau inžinierius Frederickas Osiusas, padedamas tuo metu populiaraus dainininko Fredericko Malcolmo Waringo (1900–1984), patobulino Poplawskio išradimą, ir taip atsirado pirmasis elektrinis smulkintuvas (blenderis), vadintas Waringo blenderiu.

1946 m. Poplawskio įmonę nupirko Johnas Osteris ir įvedė į prekybą smulkintuvą „Osterizer“, kuris tapo neatskiriama kiekvieno amerikiečio virtuvės dalimi.

Plakiklis

Inžinierius Herbertas Johnsonas 1908 m. sugalvojo plakiklį su mikroprocesoriumi, skirtą naudoti bandelių kepykloms. Po 11 m. Australijoje buvo sugalvotas plakiklis, kuris tuo metu svėre 29,5 kg ir kainavo 190 dolerių. Tais laikais už šią sumą buvo galima nupirkti „Fordą“. Buitiniai, maži ir tylūs plakikliai buvo pradėti pardavinėti dar po 17 m. – 1936 m.

Popieriniai rankšluosčiai

Žinoma, mėsos gabalą galima nusausinti vakarykščiu rankšluosčiu, o ant grindų užtiškusį padažą – nuvalyti kempine. Bet patogiausia tai daryti vienkartiniais popieriniais rankšluosčiais.

Juos 1907 m. pagamino kompanija „Scott paper“. Tuo metu jie buvo skirti rankoms šluostyti tualetuose. Mintis susukti popierių į ritinėlį, ir tualetinio popieriaus atsiradimas taip pat priklauso kompanijai „Scott paper“. O pirmieji popieriniai rankšluosčiai, skirti būtent virtuvei, buvo pradėti pardavinėti 1930 m.