Rašytoją Saulių ŠALTENĮ sunku pagauti – pusę metų jis leidžia pas dukras, įsikūrusias Ispanijoje, kitą pusę – Vilniuje. Bet ir čia rytais jis kelioms valandoms išnyksta Antakalnio miškuose, o popiet neretai – susitikimuose su savo knygų gerbėjais. „Mano gyvenimas dabar – kaip neaprėpiama upė, kuri mane neša. Ir vienas jos krantas ilgesingai šaukia: „Aš tave myliu“, o kitas jam atsiliepia moterišku pakimusiu balsu: „Aš tave irgi... labai labai...“
Jau dabar esate vadinamas literatūros klasiku, nors tokiu titulu rašytojai paprastai apdovanojami po mirties. Koks jausmas?
Nežinau. Jokių jausmų. Gal numiręs ką nors geriau pajausiu?
Praėjusių metų Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo kūrybą skamba labai jau iškilmingai – beveik kaip paminklas būtų pirma laiko pastatytas...
Tikriausiai menininkams jaunystėje, kitaip nei nugyvenus septyniasdešimt penkerius metus, visokie apdovanojimai labiau teikia džiaugsmą, yra svarbūs kaip pripažinimo, pasitikėjimo savimi ženklai.