Klausytojus Anglijoje lietuviškomis dainomis virkdanti Birutė Jakučionytė – apie dvasingumo paieškas emigracijoje

„Kai patenkini savo kūniškus išlikimo poreikius, natūraliai kyla klausimas: „O kas toliau?” – sakė Birutė.

Į jos rengiamas Gongų maudynes Anglijoje susirenka ne tik vietos gyventai, bet ir svečioje šalyje gyvenantys lietuviai.

Neseniai B.Jakučionytė savo kailiu pajuto posakio „Savame krašte pranašu nebūsi“ reikšmę. Ji dalyvavo Lewes, kaip pati sako, – menininkų ir pankų mieste vykusiame milžiniškame dvasingumo renginyje „Main, body, spirit Sussex festival“, kuriame teko groti per atidarymo ceremoniją ir dainuoti lietuvių liaudies dainą.

Mat B.Jakučionytė priklauso Koorana centrui, įsikūrusiame Vakarų Sasekse. Šis centras veikia gana įdomiu verslo principu. Birutė ilgai manė, kad tai valstybės remiamas meditacijų, dvasingumo centras – nuostabi salė įrengta buvusioje kaimo bažnytėlėje. Centras jungia virš dvidešimt įvairiausių terapeutų ir technikų mokytojų, pradedant pilatesu, baigiant angelų terapija ar reiki.

Visi, taip pat ir Birutė, moka beveik 200 svarų dydžio metinį narystės mokestį. Už narystę nariai gauna nedidelę nuolaidą salės ar kabinetų nuomai, taip pat gali dalyvauti organizaciniuose centro reikaluose, yra kviečiami į susirinkimus.

„Koorana” reiškia, tik Birutė nežino, kokia kalba, „atvesti kitus vaikus”. Šiuo metu centre kuriama nauja veiklos linija – užimtumo programos jautriems, problematiškiems paaugliams.

„Main, body, spirit Sussex festival“ parodoje ji ir atstovavo Koorana centrą.

Kaip jums šovė į galvą mintis svetimame krašte uždainuoti lietuviškai? O dar ir tiek daug dainų mokate!

Turiu daug patirties, nes dalyvaudavau lietuviškose turizmo parodose ar „Vaikų šalyje“. Žinojau, kad mano gongas ar kiti keisti, iš įvairiausių šalių į mano kolekciją atkeliavę intrumentai, bus puiki priemonė pritraukti festivalio dalyvių dėmesį ir užmegzti pokalbį – vien skrajutes dalinti ir pasakoti apie centro veiklą nėra patrauklu.

Taigi, pasiėmiau ne tik gongą, bet ir kuo keistesnių instrumentų: vibratoną, iš antilopių nagų, riešutų kevalų, moliūgų pagamintus barškučius, lietaus lazdą, vandenyno ir šamanišką būgnus, šruti, grojančią kriauklę.

Taip jau nutiko, kad moteris, kuri turėjo vesti renginio atidarymo ceremoniją, vėlavo, tad organizatoriai paprašė manęs pagroti gongais. Teko improvizuoti, bet daugiametė patirtis padėjo: daugiau nei dešimt metų groju gongais ir kitais instrumentais, nuo šešiolikos metų dainuoju lietuvių liaudies dainas ir esu daugybę kartų stovėjusi scenoje prieš žmones.

Taip, buvo šiek tiek nejauku, nes buvau vienut vienutėlė, ir į mane įdėmiai žiūrėjo keli šimtai akių, tačiau aš susidorojau. Grojau gongu ir kitais instrumentais, taip pat sudainavau suvalkietišką vestuvinę dainą: „O jau mano mielas“. Gal ir nelabai tinkama tokiai ceremonijai, bet ji labai melodinga ir man labai patinka ją dainuoti.

Sulaukiau daugybės komplimentų, klausimų ar neturiu savo įrašų, prašymo pagroti ir padainuoti dar, todėl visą dieną grojau ir dainavau trumpas – 5 -10 minučių – improvizacijas.

Renginio pabaigoje teko laimė ir garbė dainuoti drauge su gitara grojusi atlikėju, renginių vedančiuoju Scottu Doane. Jis grojo gitara, lūpine armonikėle, fleita, aš dainavau ir grojau šamanišku būgnu, barškučiais. Mudu tiesiog improvizavome.

Greičiausiai po tokios audringos susižavėjimo ir pačiai lietuvių liaudies dainos sušvito kitoje šviesoje?

Po renginio jaučiausi tikrai laiminga dėl to, kad svetimoje šalyje lietuvių dainos skamba visai kitaip, neįprastai, archaiškai. Čia kaip mums, lietuviams , įdomu klausytis šamaniškų ar aborigenų dainų, taip ir užsieniečiams įdomiai skamba daugeliui lietuvių pabodusios lietuviškos dainos. Jau ne kartą mačiau ašarą braukiantį po mano dainavimo. Matyt, ta lietuviška daina užkabina kažkokias gilias sielos stygas, net jeigu žodžių ir nesupranti.

Beje, tą patį jausmą patyriau ne tik Anglijoje – prieš kelias savaites buvau Kijeve. Ten taip pat teko groti gongu ir dainuoti lietuvių liaudies dainas. Ukrainiečių reakcija dar stipresnė, nes jie labai myli lietuvius, todėl ir lietuviška daina jiems stipriai užgauna širdį.

Mokytojai, mokyklos, centrai – visa, kas susiję su dvasingumo mokymu vis dar vertinama skeptiškai. Ką jūs pati apie tai manote?

Viename Koorana centro susirinkime klausiau žmonių ir galvojau, kaip gera, kad taip atvirai galima pasakyti: „Esu labai jautrus, dėl to nuo vaikystės kentėjau” arba „Aš auginu nepritampantį, jautrų vaiką”. Visi kalbėjo atvirai, paprastai, taip, lyg kalbėti apie savo jausmus ir išgyvenimus būtų kasdienis dalykas. O pasakyti susitikus: „Jaučiu kažkokią keistą iš tavęs sklindančią energiją šiandien. Ar tau viskas gerai?” yra taip kasdieniška ir normalu, kad stebina, nes paprastai gyvenime nesu pratusi taip daryti. Tiksliau – aš pratusi sakyti, bet nepratusi girdėti taip atvirai kalbančių aplinkinių.

Kitame susirinkime kalbėjome apie kasdienius centro darbus. Prie stalo sėdėjo beveik dešimt žmonių, kuriems niekas nemoka atlyginimo, visi nori padėti šiaip sau, savanoriškai. Nori padėti verslui, su kuriuo jungia tik narystė ir salės nuoma – tai reiškia, kad mes visi susimokame kaskart už savo renginius centrui.

Sėdėjau ir galvojau apie tokį verslo modelį. Aš dažnai fantazuoju ir lyginu sąlygas Lietuvoje ir Anglijoje, niekada nesiryžčiau daryti verslo iš sąmoningumo ir dvasingumo renginių gimtinėje, nes tai veda į aklavietę, tačiau Koorana centras veikia jau daugiau nei penkerius metus ir sėkmingai.

Ir ne tik Koorana centras. Aplinkiniuose miesteliuose knibždėte knibžda visokio plauko terapeutų, praktikų, organinių kavinių, tik natūraliais vaistais prekiaujančių vaistinių, Valdorfo mokyklų ar miško darželių, ir kalbėti apie savo jausmus, energiją, nematomus dalykus yra taip įprasta, jog kartais atrodo, kad visur taip yra.

Bet ne, tiesiog man pasisekė atsikraustyti į tokią vietovę, kurioje gyvenančių žmonių kontekstas – sąmoningumas ir dvasingumas – yra pačių įvairiausių pakraipų, tikėjimų, religijų.

Net kaimo šokiai čia terapiniai – pagal penkis ritmus. O ką jau kalbėti apie begalę dvasingumo mugių, parodų. Jos vyksta nuolat ir įvairiose vietose, jos gausiai lankomos ir labai popurialios. Pakliūti prekiauti į tokią mugę sudėtinga, jeigu vietos nerezervuosi daug mėnesių iš anksto, nes visos vietos užimtos.

Štai toks tas aplinkos kontekstas, kurioje šiuo metu gyvenu.

Kodėl tai neprigyja Lietuvoje, juk mums, savižudžių tautai, to kaip tik labai reikėtų?

Su bičiule diskutavome, kodėl tai, kas vyksta mūsų apylinkėse, visai nebūdinga kitoms vietovėms ar net šalims, kodėl Lietuvoje visai kitas kontekstas. Atsakymas aiškus – šalia gyvenantys britai niekada nekovojo dėl išlikimo, todėl gali daug kalbėti ir veikti savo sąmoningumo link.

Lietuviai vis dar kovoja dėl išlikimo. Ypač tai skaudžiai justi pačioje Lietuvoje. Emigravę, atsistoję ant kojų, įsitvirtinę, po gero penkmečio ar net dešimtmečio pradeda dairytis aplinkui. Kova dėl išlikimo baigta, o kas toliau? Toliau – sąmoningumo kelias, rūpinimasis savo dvasiniais dalykais, nes kūniškais jau pasirūpinta. Toliau – savo vidinio konteksto keitimas.

Todėl visai natūralu, kad į bet kokius sąmoningumo renginius, organizuojamus Londone, renkasi tokia gausi lietuvių publika: jie nori kvėpuoti, nori jogos, ieško atsakymų, metodikų, ieško savojo kelio.

Štai todėl taip gera, kad į mano organizuojamus renginius, gongų maudynes renkasi tokia didelė lietuvių bendruomenė.

Kitas B.Jakučionytės sumanymas – simbolišką Lietuvai dieną: Kovo 11-ąją. Nepriklausomybės atgavimo dieną Koorana centre Ardingly gyvenvietėje ji rengs Gongų maudynes.