Volstrite pripažinimo sulaukusią Rūtą Jurevičiūtę iš nuovargio prikėlė menas ir...varškėčiai

Galite patvirtinti – amerikietiškoji svajonė iš tiesų egzistuoja?

Pati patyriau, kad jei dedi daug pastangų, Jungtinėse Valstijose tikrai gali bet ką pasiekti. Ta šalis gera ir tuo, kad ten nesvarbi tavo aplinka: iš kur atvažiavai, iš kokios esi šeimos. Niekas nesistebi, jei kardinaliai pakeiti veiklos kryptį, o jei kas nors ir nepasiseka, ten nesijauti nevykėlis, nes ta nesėkmė aplinkinių vertinama kaip pamoka: bankrutavusių kompanijų vadovas gauna geriausią darbą, nes yra patyręs, daug išmokęs. Amerikoje gali nuolatos keistis ir atsinaujinti. Man tai – labai svarbus dalykas.

Nors emigruoti nebuvote suplanavusi?

Kitoje Atlanto pusėje atsidūriau neplanuotai ir netikėtai... 1989-aisiais mama sumanė aplankyti ten gyvenančias gimines. Važiavau su ja į tuometį Leningradą daryti Amerikos vizos. Ant juoko pasą padaviau ir aš. Kaip nustebau, kai mano prašymas buvo patenkintas: buvau dvyliktokė, o mano sovietiniame pase puikavosi Amerikos viza, leidžianti ten praleisti penkis mėnesius. Nusprendžiau tai išnaudoti – baigusi mokslus nuskridau pasisvečiuoti pas gimines. Tačiau kai turėjau skristi namo, Lietuvoje prasidėjo Sausio 13-osios įvykiai... Dėl mano šalyje prasidėjusių neramumų Amerika dvejiems metams man suteikė politinį prieglobstį.

Išvažiavau keliems mėnesiams su vienu lagaminu ir 350 dolerių, o įstrigau Amerikoje ilgam. Buvo baisu... Florida, kurioje iš pradžių gyvenau, – gili Amerika: žmonės mažai keliauja, tada beveik niekas nežinojo, kur yra Lietuva. Klausdavo, ar žmonės mano šalyje turi televizorius, automobilius. Tiesą sakant, iš pradžių ten jaučiausi nevisavertė, nežinojau, kaip pritapti. Buvau visai jauna, be tėvų, dar ir angliškai nemokėjau.

Iš pradžių pradėjau koledže mokytis kalbos, paskui ėmiau dairytis į universitetus: žinojau, kad po dvejų metų grįžus į Lietuvą kur nors įstoti bus labai sunku.

Amerikoje mane priėmė studijuoti ekonomikos ir psichologijos Šiaurės Floridos universitete – teliko gauti studento vizą.

Prisimenu, kaip po dvejų metų žiemą pagaliau grįžau į Lietuvą: visur tamsu, šalta, iš čiaupo nebėga karštas vanduo... Amerikos ambasadoje gavau studento vizą ir vėl išskridau. Galvojau, baigsiu bakalauro studijas ir grįšiu. Tačiau gavusi ekonomikos bei psichologijos studijų diplomus gavau ir vizą, leidžiančią metus dirbti. Ir vėl likau...

Paskui nusprendžiau mokytis toliau. Man pavyko įstoti studijuoti teisės į vieną geriausių Amerikoje Šiaurės Karolinoje esantį Duke’o universitetą. Maniau, jau gerai moku angliškai, bet teko mokytis teisinės anglų kalbos.

Vasarą atlikdama praktiką vienoje Niujorko advokatų kontorų sužinojau apie investicinę bankininkystę. Anksčiau apie tai nebuvau nieko girdėjusi. Supratau, kad man tai – gerokai įdomiau negu teisė. Norėdama lengviau patekti į tą sritį įstojau dar ir į verslo administravimo magistrantūrą, bet teisės studijų nemečiau. Duke’o universitetą taip pat baigiau su dviem diplomais.

O baigusi studijas iš sykio gavau darbą Niujorko finansų centre – Volstrite, „Bear Stearns“ banke.

Patekote ten, kur įkelti koją beveik neįmanoma?

Ten gauti darbą tikrai labai sunku. Todėl aš studijavau verslo administravimo magistrantūroje, rinkausi vieną geriausių Amerikos universitetų: ieškodami darbuotojų dauguma bankų dairosi tik į dešimt geriausių mokymo įstaigų. Jei mokysiesi kur kitur, norėdamas patekti į Volstritą turėsi įdėti be galo daug pastangų. Konkurencija ten tikrai labai labai didelė... O paskui reikia dirbti neskaičiuojant valandų. Tačiau atlyginimai – vieni geriausių, darbas – labai įdomus. Tai – geriausia, ką gali gauti baigęs studijas.

Beje, Niujorke pajutau, kad tai, jog esu iš mažos tolimos šalies, – privalumas: jiems buvau įsimintinesnė, išskirtinė. Gal banke man gerai sekėsi net ir dėl to, kad mano vardas Rūta. Kartą visa komanda buvome konferencijoje. Po jos viena kompanija nusprendė su mumis dirbti, bet iš visų atsiminė tik mano vardą: paskambino į banką, kurio vien pagrindiniame biure dirbo kokie du šimtai žmonių, ir paprašė surasti Rūtą. Taip mes gavome tą užsakymą.

Amerikoje dėl savo vardo jaučiuosi labai unikali. Kai pradėjau dažniau grįžti į Lietuvą, tapo keista: čia tiek Rūtų!

Matyt, ne tik dėl negirdėto vardo ten taip sėkmingai kopėte karjeros laiptais – tapote banko viceprezidente.

Ten dirbau septynerius metus. Iš pradžių norėjau, kad investicinis bankas, kuriame įsidarbinau, mane perkeltų į padalinį Londone, bet išgirdau patarimą bent metus likti Niujorke. Buvo 2001-ųjų vasaros pabaiga: spėjau padirbėti gal mėnesį, kai Ameriką ir pasaulį sudrebino Rugsėjo 11-osios įvykiai. Ekonomika žlugo, buvo atleista daug žmonių. Mūsų Londono biure darbuotojų beveik neliko.

Dirbdamas Volstrite pasijunti viską žinantis, daug pasiekęs. Tačiau viena – patarinėti kitiems, visai kas kita – dirbti sau, būti už viską atsakingai.

Aš vėl likau Amerikoje. Man nepatinka ilgai daryti tą patį. Investicinė bankininkystė įdomi tuo, kad nuolatos dirbi su skirtingomis kompanijomis: tai naujausių technologijų, tai žurnalų leidybos ar vyno. Su viena turi reikalų, giliniesi į jos veiklą keletą mėnesių ar metus. Vis išmoksti ką nors naujo, nėra nuobodu. Mano specializacija daugiausia buvo kompanijų pardavimas arba pagalba joms ką nors įsigyjant.

Baigiantis 2007-iesiems gavau pasiūlymą keltis į Londoną, bet prasidėjo ekonomikos krizė ir pirmasis žlugo mūsų bankas. Aš ir dar keli šimtai bankų darbuotojų atsidūrėme gatvėje. Negalėjome tikėtis, kad kam nors būsime reikalingi, nes kiti bankai taip pat atleido darbuotojus. Tuo metu Niujorke bankininkystės srityje rasti darbą buvo neįmanoma. Mano draugai, tada likę tame mieste, dirbi pradėjo maždaug po metų. Aš išvažiavau į Bostoną...

Kodėl būtent ten?

Turėjau dvi priežastis. Pirmoji – meilė. Jau draugavau su dabartiniu savo vyru, buvome susižadėję. Jis gyveno Bostone – ketverius metus važinėjome vienas pas kitą...

Frankas – vokietis, jis į Ameriką atvyko studijuoti ir liko. Medicinos techniką kuriančią ir parduodančią kompaniją, kuriai dabar vadovauja, Vokietijoje įsteigė jo tėvas. Šiam anksti mirus, Frankas verslą perkėlė į Ameriką ir išplėtė po visą pasaulį. Susipažinome per mano darbą – jis buvo mūsų klientas. Franko kompanija pirko mažesnę, o mes atlikome tą sandorį.

Prieš daugiau kaip devynerius metus Bostone mudu susituokėme, gimė sūnūs Thomas, dabar jam šešeri, prieš ketverius susilaukėme Marko.

O kokia antroji priežastis, jus išviliojusi iš Niujorko?

Gavau pasiūlymą Bostone dirbti banke! Jis buvo nedidelis, bet atliko tarptautinius sandorius, turėjo savo padalinius Frankfurte, Paryžiuje, Dubline. Buvo minčių plėstis į Rytų Europą. Tada, prieš dešimt metų, pradėjau į Lietuvą skraidyti ir dėl darbo. Tačiau ekonomika ritosi žemyn, plėtra greitai buvo pamiršta. Aš, ten išdirbusi maždaug penkerius metus, pajutau, kad pradeda kažko trūkti. Vis dažniau ryte atsibudusi pagaudavau save galvojant, kad nenoriu eiti į darbą. Supratau, kad reikia ką nors keisti.

Seniai mąsčiau apie savo verslą, bet tai – didžiulis iššūkis ir visai kitokia patirtis. Dirbdamas Volstrite pasijunti viską žinantis, daug pasiekęs. Tačiau viena – patarinėti kitiems, visai kas kita – dirbti sau, būti už viską atsakingai.

Ir ėmėtės verslo, kuriame pati buvote naujokė?

Seniai turėjau savo idėją apie tai, kad viskas gali būti menas: ne tik ant sienos kabantis paveikslas, bet ir puodelis, iš kurio geri kavą, patiekalas, kurį restorane valgai. Sumaniau sukurti tokią vietą, kur būtų visa tai sujungta. Pačiame Bostono centre išsinuomojau šimto dvidešimties metų senumo pastatą, kur kadaise buvo įsikūrusi dujų kompanija, ir nutariau ten įkurti restoraną-meno galeriją. Istorinį pastatą ilgai restauravome, paskui pati kūriau tos vietos interjerą. „Liquid Art House“ atidarėme prieš ketverius metus.

Mūsų restoranas patvirtina mano idėją, kad viskas yra menas. Taip pat viską, kas ten yra, žmonės gali įsigyti: maisto, gėrimų, indų, sofą, ant kurios sėdi. Restorane nuolatos rengiamos meno parodos – galima pirkti ir tuos kūrinius. O vienas lankytojas paragavo ir užsimanė mūsų virtuvės šefo gaminamos česnakinės druskos. Nebuvome tam pasiruošę: suradome kažkokį indą, įpylėme ir pardavėme. Sukdamasis tokiame versle turi būti nusiteikęs netikėtumams.

Dažniausiai restoranus kuria šeimininkauti mėgstantys žmonės.

Valgyti mėgstu viską, bet gaminti – ne. Man smagu kepti tik saldumynus. Restorane šeimininkauja patyrę virtuvės šefai. Norėjau, kad meniu būtų bent vienas lietuviškas patiekalas. Įtraukėme varškėčius. Iš pradžių juos pavadinome varškės virtiniais, bet tai nieko nesudomino. Kai amerikiečiui pasakai „dumplings“, jie galvoja apie kiniškus koldūnus... Tada pavadinome „Lithuanian Dumplings“ – lietuviškais virtiniais, ir jie sulaukė didžiulio susidomėjimo. Nors iš tiesų tai paprasčiausi varškėčiai, kuriuos patiekiame vis su kitokiais pagardais. Dabar tai – vienas populiariausių mūsų patiekalų. Kas sezoną keičiame restorano meniu, bet varškėčių neišbraukiame – keičiame tik jų padažą, priedus.

Jie gardūs ir jums?

Labai! Jie man primena vaikystę – tokius virdavo močiutė. Lietuvoje vaikai valgydami varškėčius užauga... Na, o Amerikoje jie dvelkia egzotika: daugelis nėra nieko panašaus ragavę.

„Liquid Art House“ – Bostone garsus restoranas.

Apie jį žino ne tik ten. Reportažą apie mus rodė Indijos, Rusijos televizijos kanalai, „National Geographic“, rašė Kanados spauda. Visą restoraną savo renginiui buvo išsinuomojusi elektroninės komercijos bendrovė „Amazon“.

Mes įdomūs, nes kitokie. Tokios koncepcijos restorano daugiau niekur nesu mačiusi.

Pernai gruodžio pabaigoje po metus trukusių derybų didelę savo verslo akcijų dalį pardaviau didžiuliam restoranų konglomeratui iš Turkijos, turinčiam apie du šimtus maitinimo įstaigų visame pasaulyje.

Seniai norėjau plėsti veiklą, bet vienai tai padaryti labai sunku. Plėsiuosi su jais: turėsiu mažiau akcijų, bet gerokai didesnės kompanijos. Ir prižiūrėsiu restorano Bostone veiklą.

Po daugybės intensyvaus darbo metų pagaliau galite pagyventi ramiau?

Daug kas klausia, gal dabar atsikvėpsiu. Tačiau aš nenurimstu. Nemėgstu sėdėti namuose, nežiūriu televizoriaus, negaliu pasyviai ilsėtis prie jūros. Nieko neveikti – ne man. Vilioja nauji iššūkiai.

Pastaruosius ketverius metus visą savo laiką skyriau „Liquid Art House“. Dabar, kai darbo sumažėjo, vėl pradėjau domėtis, ką galėčiau nuveikti Lietuvoje. Su bendraminčiais įkūrėme fondą „GreyBella Capital“, kuris sieks investuoti į mūsų ir kitų Baltijos šalių kompanijas, kuriančias medicinos techniką ar šiuolaikines technologijas. Norime joms padėti augti, o sustiprėjusias pristatyti pasauliui. Vis randu priežasčių dažniau atvažiuoti į tėvynę...

Jaučiatės prigijusi Amerikoje?

Ten praleidau daugiau kaip pusę savo gyvenimo. Man labai patinka Lietuvoje, bet bijau, kad čia pritapti jau būtų sunku. Kartais juokiuosi, kad neturiu nei namų, nei kalbos, nes ir angliškai, ir lietuviškai kalbu su akcentu.

O sūnūs?

Supranta lietuviškai, truputį šneka. Planuoju kitąmet juos pradėti leisti į šeštadieninę lietuvių mokyklą. Noriu, kad pramoktų kalbos, daugiau susipažintų su Lietuvos kultūra, istorija. Thomas ir Markas laisvai kalba vokiškai. Jų auklės vokietės, berniukai lanko privačią vokišką mokyklą. Abu su vyru esame be galo užimti, daug keliaujame, bet turime labai geras vaikų aukles, jos tapo mūsų šeimos narėmis. Palikę joms vaikus galime visiškai nesijaudinti.

Bent kartais leidžiate sau pamiršti visas verslo formules ir būti tiesiog gražia moterimi?

Žinoma. Toli tokių progų ieškoti nereikia: restorane dažnai vyksta visokių renginių, į kuriuos visada būnu pakviesta. Galiu pasipuošti ir dalyvauti šventėje. Ir paprastą vakarą, jei būnu restorane, nedirbu – tik bendrauju su svečiais.

Man patinka būti moteriškai. Ir Volstrite išlikau tokia, nors ten dirbo vien vyrai. Nenorėjau susitapatinti su jais – dažniausiai segėdavau sijonus ir avėdavau aukštakulnius. Vyrai ir moterys – skirtingi ir tai, mano manymu, labai gerai. Aš norėjau būti sėkminga moteris ir man tai pavyko.