Vytautas Kernagis – menininkas, kuris nebijojo mirties

Žurnalas „Žmonės“ šį lapkritį mini savo gyvavimo 20-metį ir kviečia prisiminti per šį laikotarpį jūsų širdis džiuginusius bei dominusius herojus. Vytautas Kernagis – viena iš tų asmenybių, kurios po savęs palieka ryškų ir amžiną pėdsaką.

Mirties nebijau

Kaip išėjo Vytautas, žino tik patys artimiausi žmonės – žmona Dalia, dukra Eglė, sūnus Vytautas, keletas draugų, kurių, kaip sakydavo pats Maestro, niekada neturėjo daug. Tačiau jam išėjus kiekvienas širdyje pajuto, kiek daug neteko: mus paliko nuostabus artistas (šis apibūdinimas jam labiau patiko nei „aktorius“), „beprotiškai fantastiškas“ dainininkas, bardas ir dainuojamosios poezijos populiarintojas, nepailstantis renginių ir televizijos laidų vedėjas, puikus žmogus ir, kaip sakė rašytojas Marcelijus Martinaitis – „tiesiog geras bičas“. 

Stovėdamas prie kapo duobės poetas, kurio eiles „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj...“ Vytautas Kernagis pavertė tikru šedevru, rodos, jautėsi taip, kaip šimtai jam už nugaros stovinčių žmonių: „Vytautas televizijos ekranuose atsisveikino su mumis dainuodamas. Talentingas, šmaikštus ir tarsi sakydamas: „Aš jūsų nepalieku. Visada būsiu su jumis. Nenusiminkite.“ Pasak M. Martinaičio, Vytautas su mumis buvo tarsi savaime: kaip oras, kaip šviesa, kaip gamta. Jo buvo labai daug... 

Maestro nebuvo iš tų menininkų, kurie be perstojo kalbėtų apie mirtį

Maestro nebuvo iš tų menininkų, kurie be perstojo kalbėtų apie mirtį. Net juodžiausiais gyvenimo laikotarpiais, tada, kai rodės, kad padarė viską, ką galėjo, vienintelė į galvą šovusi mintis buvo gerti nuo ryto iki vakaro. „Apie mirtį pagalvojau tik sužinojęs diagnozę, – sakė Maestro. – Anksčiau taip pat susimąstydavau, bet man ji atrodė tokia tolima. Kai priartėjo ir tarsi galėjau ją pajusti, pirmiausia pagalvojau: „Mirties nebijau, bijau skausmo.“ Mintys pralėkė žaibišku greičiu: per gyvenimą padariau užtektinai, kad mane prisimintų, namą beveik pastačiau, medžio nepasodinau, bet dar spėsiu, vaikus užauginau. Viskas gerai – bijoti mirti nėra dėl ko. O štai skausmo išsigandau. Net žmonai pasakiau, kad nenoriu išeiti su skausmu ir kančia. 

Matematika paprasta: jei gyvenimo pabaigoje išaiškėja, kad padarei daugiau gerų darbų – keliauji į rojų, jei blogų – tavo kelias veda į pragarą. Be abejo, per penkiasdešimt šešerius metus esu padaręs blogų ir labai blogų dalykų, bet vis dėlto, manau, – daugiau visai neblogų, visai gerų, o kai pagalvoji, net ir labai gerų, gražių... Visą laiką norėjau, siekiau, stengiausi, kad būtume jautresni, žmogiškesni, netgi linksmesni. Todėl, manau, atėjus laikui ramiai pamojuosiu ranka ir pasakysiu: „Iki pasimatymo, brangieji!“

Scena – šventovė

Vytauto Kernagio, kaip muzikanto, karjera prasidėjo nuo M.K.Čiurlionio muzikos mokyklos pianino klasės, tačiau truko neilgai: kaip pats ne kartą prisipažino, grojikas jis buvęs prastas, negana to, skambinti pianinu jam atrodė pati nuobodžiausia pasaulyje veikla, tad baigęs tris klases vieną dieną išsiprašė į normalią mokyklą. „Muzika man tikrai nerūpėjo tol, kol atėjo laikas patikti. Buvau žvairas, vienas akinių stiklas nepermatomas... Na kas į mane tokį galėjo žiūrėti?! Supratau, kad muzikuodamas galiu tapti įdomus. Bitlų laikai... Atrodė viskas paprasta: paimi gitarą, groji, merginos alpsta... Ilgi plaukai, platėjančios kelnės... Vieną dieną supratau, kad muzika skirta ne tik šokiams ir „mergičkoms kabinti“. Ja dar galima reikšti ir savo mintis“, – prisimindavo Maestro. Taip Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje atsirado grupė „Aisčiai“. Tiesa, iš pradžių vaikinukai ketino pasivadinti „Bočiais“, tačiau, debiutinio koncerto išvakarėse kolegoms iš M.K.Čiurlionio mokyklos „nukniaukus“ pavadinimą, smegenis teko sukti iš naujo...

Jau daug vėliau, po maždaug penkiolikos metų, išgirdome apie kabaretą „Tarp girnų“, dar vėliau – Dainos teatrą, prasidėjo solinė bardo karjera. Scena Vytautui buvo tarsi šventovė, kurioje kartais jausdavosi geriau nei gyvenime: „Joje man viskas aišku, suprantama ir paprasta. Negaliu į sceną užlipti vilkėdamas paltą arba rūkyti joje, juk vis tiek – teatro vaikas... Jokia paslaptis, kad mėgstu linksmybes, tačiau į sceną niekada neinu išgėręs. Tokia taisyklė.“

Kine – ir vėl pirmokas

Vytautas Kernagis jėgas išbandė ir teatre, ir kine, tačiau, kaip pats sakė, jį traukė tik scena. Savo, kaip aktoriaus, galimybes Maestro vertino gana skeptiškai: „Matyt, neturiu aktoriaus talento. Visiškai negaliu žiūrėti į Reginą Arbačiauskaitę ir vadinti jos Nina. Negaliu kreiptis į Vytautą Grigolį „Aleksejau Petrovčiau“. Galiu, bet netikiu. Aš juokiuosi, kai man juokinga, ir verkiu, kai liūdna, bet nemoku to daryti specialiai. Benas buvo ne vaidmuo, o pats Vytautas Kernagis, man nereikėjo meluoti“, – yra sakęs Maestro. 

Su Beno vaidmeniu filme „Maža išpažintis“ į jo gyvenimą bene pirmą kartą pasibeldė saldus žodis „populiarumas“. Tačiau, pasak Vytauto, jis neužklupo staiga. Augo pamažu, neskubėdamas: „Tapau atpažįstamas savo gatvėje, rajone, paskui – Vilniuje. Po „Mažos išpažinties“ – visoje Lietuvoje. Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose girdėdavau: „Žiūrėk, čia tas...“ Keista, tačiau būtent pasirodęs kine Maestro pajuto, ką reiškia būti žymiam. 

Po 33 metų Vytas grįžo į filmavimo aikštelę – prieš pusketvirtų metų ryžosi vaidinti televizijos seriale „Anastasija“. Tuomet prisipažino, kad jaučiasi kaip pirmokas. „Man tai savotiškas eksperimentas. Matau, kaip kiti aktoriai vaidina, reaguoja, jiems viskas žinoma, matyta, gal net tapę rutina. Man įdomu viskas: kaip į tą mažą autobusiuką montuoja kameras, šviesas, kaip mokytis tekstą, kokie ir dėl ko daromi dubliai.“

Televizija – pinigai ir malonumas

Vytautas Kernagis kartais prisimindavo laikus, kai žiūrėti televizoriaus eidavo pas kaimynus. Vėliau pats pateko į televiziją – devynis mėnesius dirbo režisieriaus asistentu. Tiesa, Maestro koncertai per Tarybų Lietuvos televiziją nebuvo transliuojami. Ignoravimo laikotarpis truko iki 1988-ųjų. Vėliau buvo „Paskutinis šansas“, „Robinzonai“, „Džiunglės“, „Kas laimės milijoną?“, „Žvaigždžių duetai“... „Teoriškai viską darau dėl pinigų. Praktiškai – visada patiriu malonumą, – mėgdavo sakyti. – Juolab kad daug ko galiu atsisakyti: Čia ne man, nenoriu atidarinėti makaronų cecho. Palauksiu geresnio užsakymo.“ 

Vytautas Kernagis kartais prisimindavo laikus, kai žiūrėti televizoriaus eidavo pas kaimynus

Jis ne tik dainavo, bet ir vedė renginius, daug filmavosi, todėl nepaprastai džiaugėsi, kad gali būti nepriklausomas nuo mūzų ar kūrybinio įkvėpimo. „Dainos atsiranda, kai sunku. Arba tada, kai ateina ramybės metas. Aš esu ne tik dainininkas. Turiu visokių darbų. Per juos ir realizuoju save. Be to, kai suvoki, kad esi vienas iš didžiulio ir labai pavykusio televizijos projekto dalyvių, apie dainas nebegalvoji“, – yra sakęs Maestro. 

Svarbu kokybė, o ne kiekybė

Vytautas Kernagis neturėjo daug draugų, sakydavo, jog nežino, kas turėtų įvykti, kad atsirastų naujų. Užtat pažįstamų buvo begalė. Kai kuriuos draugus prarado: „Vieną dieną jie tiesiog ėmė kalbėti apie per brangias mašinas ir per brangius gėrimus, apie per didelius namus, per tolimas atostogų keliones.“ Maestro mėgo sakyti, jog tikri draugai yra jėga. Tokia pat jėga, kaip pasėdėti ten, kur niekas nespokso, kur žinomos tavo gerosios ir blogosios savybės. „Susitinki su draugais, išgeri, papasakoji anekdotą, išsikrauni – kaip smagu, kad yra žmonių, su kuriais tiesiog gera būti...“ – net neabejojo. 

Jau sirgdamas jis džiaugėsi, kad bičiulius pažino iki nelaimės. Neslėpė, jog jo charakteris nėra „debesėliais puoštas“, todėl ir draugų turėjo nedaug. Nedaug, bet tikrų: „Jei jau su kuo nors susieinu, tai trunka ilgai ir būna tvirta. Atėjus nelaimei ne tiek pažinau draugus, kiek dar kartą įsitikinau, kad jų tikrai turiu.“ 

Draugų Vytautas gal ir neturėjo daug, tačiau laidotuvių dieną suplaukusios gerbėjų minios dar kartą įrodė, koks jis buvo mylimas

Draugų Vytautas gal ir neturėjo daug, tačiau laidotuvių dieną suplaukusios gerbėjų minios dar kartą įrodė, koks jis buvo mylimas. Savo gerbėjus neką mažiau mylėjo ir pats. „Man pasisekė, kad Dievo duotu talentu pavyko pelnyti aplinkinių dėmesį ir pagarbą. Žmonės, kurie aukojo, pervedė pinigų į sąskaitą... Juk nežinau, nei kas tokie, nei kiek jų yra. Man tai netikėta, kaip ir susitikimas knygyne. Tokie dalykai stiprina, neleidžia jaustis vienišam...“ – dėkingumo žiūrovams negailėjo Maestro, paskutinę savo dieną žemėje surengęs nepaprastą koncertą – anšlagą...

Bėdoje ir džiaugsme

Tačiau besąlygišką meilę Vytautas Kernagis jautė šeimai, ypač anūkams – dvejų dar neturinčiam Vėjui ir beveik pusketvirtų Nojui. Dėl jų Maestro buvo pasirengęs viskam: prie neseniai iškilusio namo supylė kalniuką, kad žiemą šie galėtų ant užpakalio čiuožti, viduje liepė visus kampus nugludinti, kad mažyliai nesusižeistų, net buvo pasiryžęs pamėgti žvejybą, jei tik prireiks. „Kai gimsta vaikai, atsiranda atsakomybės jausmas. Kai pasaulį išvysta anūkai, iš esmės pasikeičia vertybės. Pinigai, plėšymasis dėl karjeros pasitraukia į trečią, gal net šeštą vietą, o pats netikėtai atrandi gyvybės rato prasmę. Tik gimus anūkams apima keista ramybė, aiškiai suvoki, kad ne šlovė, ne pinigai, o gyvybės ratas yra viso gyvenimo prasmė... Vėją ir Nojų labai myliu, gerbiu, džiaugiuosi jais, todėl ir labai stengiuosi, kad būtų kuo geriau“, – kalbos apie anūkus Maestro visuomet priversdavo nusišypsoti. 

Pinigai, plėšymasis dėl karjeros pasitraukia į trečią, gal net šeštą vietą, o pats netikėtai atrandi gyvybės rato prasmę

Jis baiminosi prisikalbėti, tačiau jau sirgdamas prisipažino, kad dėl jo ligos sustiprėjo šeima: vaikai tapo daug artimesni, anūkus pamilo triskart labiau, o žmona Dalia tapo tarsi neatsiejama dalimi, visada buvo kartu – ir bėdoje, ir džiaugsme... „Baisu sakyti, tačiau ir bėda turi teigiamų pusių...“ – vilties ir optimizmo Vytautas Kernagis neprarado iki paskutinės dienos čia, žemėje, bet ne ten, viršuje... 

Daugiau išskirtinių istorijų ir neišblėstnčių prisiminimų rasite žurnalo „Žmonės“ specialiame leidinyje „Išėję per anksti“, kurį galite įsigyti žurnalo prekybos vietose.