Vienintelė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palikuonė – dukra Sofija VYTAUTAITĖ ( ̴1370–1453) – daugiausia žinių apie save paliko rusų metraštininkų kronikose. Dėl politinių motyvų tėvo ištekinta už Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Vasilijaus, vėliau ji pagarsėjo kaip našlė, sudėtingu metu padėjusi išsikovoti valdžią sūnui – Vasilijui Tamsiajam.
Sofijos Vytautaitės portretas istorikų piešiamas labai atsargiai. Tiesioginių jos atvaizdų neišliko, o ir šaltiniuose esantys pasakojimai yra labai prieštaringi.
Kaip straipsnyje „Sostų karai. Dar sykį apie Sofiją Vytautaitę“ teigia istorijos mokslų daktarė Jolita Sarcevičienė, vieni ją matė kaip gerą žmoną ir motiną, rūpestingai tvarkiusią valdas ir sukaupusią nemažą turtą, kiti laikė ambicinga našle, visomis priemonėmis siekusia išsaugoti sūnui sostą, o neretai vertino ir itin neigiamai: „Sofija buvo ne mažiau, o gal net daugiau valdinga, žiauri, godi ir kerštinga nei jos vyras, ji nekentė visų jo giminaičių ir matė juos kaip priešus, kuriuos reikia naikinti su šaknimis.“