Williamas Shakespeare’as: legendomis apipintas unikalusis talentas. Ko apie jį nežinome?

Britų tarybos Lietuvos biuro direktorius istorikas dr. Artūras Vasiliauskas, kuris rūpinasi 400-ųjų W. Shakespeare’o mirties metinių minėjimo renginiais Lietuvoje ir moderniu šio anglų poeto kūrybos aktualinimu mūsų šalyje, sklaido paplitusius mitus apie didįjį anglų genijų.

Įvairios teorijos, kad rašė ne jis pats, o jo vardu prisidengęs kitas asmuo arba kad po W. Shakespeare’o pavarde slepiasi keli autoriai, yra niekuo nepagrįsti spėjimai.

„Tai, kad toks žmogus, Williamas Shakespeare’as, gyveno, yra tiksliai žinomas istorinis faktas. Jis gimė 1564 m. balandžio 26 d. Stratforde prie Eivono pasiturinčio miestiečio, pirštinių meistro, šeimoje. Didžiąją gyvenimo dalį praleido Londone, tačiau mirė gimtajame mieste 1616 m. balandžio 23 d., – pasakoja istorikas. – Įvairios teorijos, kad rašė ne jis pats, o jo vardu prisidengęs kitas asmuo arba kad po W. Shakespeare’o pavarde slepiasi keli autoriai, yra niekuo nepagrįsti spėjimai.“

Dr. A.Vasiliauskas mano, kad tokių mitų atsiradimą ir populiarumą galėtų bent iš dalies paaiškinti keistas neatitikimas tarp gausaus jo kūrybinio palikimo: pjesių, sonetų, dramų, ir to, kad beveik nėra likę autentiškų dokumentų, kuriuose atsispindėtų paties W.Shakespeare’o talentas: jokių dienoraščių, rankraščių, o kartu ir tiesioginių kūrybinės prigimties įrodymų. Tiesa, mus pasiekė nemažai jo pasirašytų įvairių dalykinių dokumentų. Asmeniškiausias iš jų – W.Shakespeare’o testamentas. Dažnai cituojama ištrauka, kurioje jis palieka žmonai Anne antrą pagal gerumą lovą. Čia ir vėl galima leistis į spėliones, kam gi atiteko geresnė.

Literatūros ir teatro mėgėjai nuolat svarsto, ar W.Shakespeare’o kūriniai nėra rašyti kelių autorių: remiantis teksto analize atrodo, kad kai kurias jo pjesių dalis iš tiesų sukūrė kiti asmenys. „Tačiau reikia suprasti, kad tai tik prielaidos. Kita vertus, natūralu, kad toks jau anais laikais žinomas menininkas ir verslininkas (W.Shakespeare’as buvo ne tik garsus dramaturgas, kurio trupės „Lordo Šambeliono žmonės“ pasirodymus stebėdavo pati Anglijos karalienė Elžbieta I, bet ir įžymiojo Londono „Globe“ teatro bendraturtis) galėdavo sau leisti paprašyti kolegų pagalbos parašyti keletą dialogų, nereikšmingų scenų“, – aiškina dr. A.Vasiliauskas.

Nuostabą gali kelti ir labai plati poeto kūrybos geografija – nuo Islandijos iki Artimųjų Rytų, Indijos, paminima net Meksika. Skeptikai ir šį faktą linkę versti W.Shakespeare’o asmenybę kvestionuojančia prielaida, nors jis tikrai nėra vienintelis autorius, keliavęs vaizduotėje ir puikiai tai aprašęs.

Apibendrindamas visas teorijas, neigiančias W.Shakespeare’o, kaip asmens arba menininko, egzistavimą, istorikas sako, kad yra net atskiras judėjimas – vadinamieji antistratfordiečiai, kurie aktyviai skleidžia mitus, kad toks genijus neegzistavo.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad nors W.Shakespeare’o, kaip didžiojo anglų kūrėjo, mitas gimė XVIII a. ir paplito XIX a., tačiau jis buvo garsus ir pripažintas jau savo laikais, XVI–XVII a. Jau tada jo pjesės buvo publikuojamos, jų pastatymai teatre sulaukdavo milžiniškos sėkmės.

Trys iškilūs europiečiai

Kalbėdamas apie garsiausio anglų poeto ir dramaturgo mirties metines, istorikas atkreipia dėmesį į vieną gražų, bet kiek liūdną sutapimą: „1616 m. Europa neteko trijų didžių europiečių. Tą pačią balandžio 23-iąją į anapilį iškeliavo Williamas Shakespeare’as ir Miguelis de Cervantesas (ispanų rašytojas, vieno garsiausių literatūros kūrinių „Don Kichotas iš La Mančos“ autorius), o tų pačių metų vasario 28 d. mirė dar vienas garsus tos epochos žmogus – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Tai lietuvis, kuris savo išsimokslinimu, erudicija ir poveikiu ano meto kultūriniam gyvenimui gali būti vadinamas europinio masto figūra. Jis buvo bene pirmasis mūsų tautietis, nukeliavęs į Šventąją žemę, į Egiptą ir savo įspūdžius surašęs į tada bestseleriu tapusią knygą „Kelionė į Jeruzalę“. Ji buvo išversta į daugelį Europos kalbų ir labai populiari. Tai buvo pirmas europietiškas bestseleris iš Lietuvos.“

Šiuos tris žymius menininkus ir eruditus sieja ir mirties data, ir talentas, peržengęs jų tautines ribas. Beje, įdomi detalė: tiek M. de Cervantesas, tiek M.K.Radvila Našlaitėlis žinojo apie savo laikotarpio genijų W.Shakespeare’ą, o kad šis būtų apie juos ką žinojęs – duomenų nėra. Tik spėjama, kad W.Shakespeare’as galbūt skaitė „Don Kichotą“.

Genijaus paslaptis

W.Shakespeare’o genialumą akivaizdžiai patvirtina gausus ir labai unikalus kūrybinis palikimas. „Jis demonstravo savo talentą įvairiuose literatūriniuose žanruose: rašė dramas, komedijas, sonetus, buvo nepralenkiamas monologų meistras. Garsieji Hamleto, Makbeto, Otelo monologai yra labai įtaigūs, suprantami ir šiandienos žmogui. Kai šie veikėjai kreipiasi tiesiogiai į mus apmąstydami savo būtį, atskleidžiama sudėtinga žmogaus psichologinė sandara. Paliečiamos tos temos, kurios vienodai aktualios ir dabar, ir prieš kelis šimtus metų“, – sako dr. A.Vasiliauskas.

Anot pašnekovo, W.Shakespeare’o kūryba paveiki, nes autorius labai įtaigia kalba prabyla apie amžinus dalykus – gražius ir baisius, apie meilę ir mirtį, valdžios troškimą: „Apie juos jis kalba labai intensyviai ir įtikinamai, todėl iki šiol sukrečia daugelį. W.Shakespeare’o kūrybos poveikis dar didesnis, nes jis ne tik literatūrinis, bet ir bylojantis nuo teatro scenos. Nors kalbama apie karalius ir karalienes, tolimų epochų žmones, W.Shakespeare’as geba juos priartinti ir prie savo amžininkų, ir prie mūsų.“

Istorikas pateikia ir proziškesnių W.Shakespeare’o talento ženklų: „Mokslininkai yra suskaičiavę, kad poetas anglų kalbą praturtino maždaug 1,7 tūkst. naujų žodžių (pavyzdžiui, „champion“ – čempionas, „lonely“ – vienišas, „critic“ – kritikas).“

Vienus žodžius jis sukūrė, kitus vartosenai pritaikė pridėdamas naują priešdėlį. Taip pat jis – daugybės posakių, nepamainomų ir šiandien, autorius. Taigi, galima drąsiai teigti, kad W.Shakespeare’as buvo anglų kalbos inovatorius. „Jis rašė ankstyvųjų moderniųjų laikų anglų kalba, kuri artima dabartinei anglų kalbai, joje daug lotynizmų. Bene tiksliausia ją būtų palyginti su K.Donelaičio kūryba: ją suprantame, tačiau kai kuriuos žodžius ar frazes turime išsiversti“, – sako dr. A.Vasiliauskas.

Be to, W.Shakespeare’as itin kūrybiškai panaudojo literatūrinį Europos paveldą. Jis genialiai perdirbo ir pritaikė klasikinės literatūros autorių tekstus ar siužetus – Ovidijaus, Plutarcho. Skaičiuojama, kad jis panaudojo, pergamino apie 270 literatūros kūrinių.

Šiandien W.Shakespeare’o kūryba vienaip ar kitaip yra įtraukta į 50 proc. viso pasaulio mokyklų programų, o kūriniai išversti į maždaug 80 kalbų – net tokių egzotiškų, kaip arabų ar zulų

„Šiandien W.Shakespeare’o kūryba vienaip ar kitaip yra įtraukta į 50 proc. viso pasaulio mokyklų programų, o kūriniai išversti į maždaug 80 kalbų – net tokių egzotiškų, kaip arabų ar zulų“, – pasakoja dr. A.Vasiliauskas. Ir patikslina, kad W.Shakespeare’as yra labiausiai cituojamas autorius pasaulyje iškart po Biblijos: „Koks dar autorius galėtų su juo lygintis!“

Personažai – tikri ir išgalvoti

Daugelis W.Shakespeare’o personažų yra tikri ir kažkada gyvenę istoriniai asmenys, pavyzdžiui, Anglijos karaliai Ričardas II, Ričardas III, Henrikas IV, Edvardas III, kai kurie – Hamletas, Otelas, Falstafas, Rozalinda – išgalvoti. „W.Shakespeare’as pirmiausia vadovavosi literatūrine fantazija ir dramatiniais poreikiais, o ne istorine tiesa, tarkim, rašydamas dramą „Ričardas III“. Šis Anglijos karalius buvo realus asmuo (2012 m. buvo atrasta jo palaidojimo vieta ir jis buvo iškilmingai perlaidotas Lesterio katedroje), tačiau manoma, kad dramaturgas jį pavaizdavo gerokai baisesnį ir nuožmesnį, nei jis buvo iš tiesų“, – teigia pašnekovas. Ir užsimena apie dar vieną istorinį W.Shakespeare’o personažą, įdomų ir mums, – Anglijos karalių Henriką IV iš to paties pavadinimo dramos.

„Prieš tapdamas Anglijos karaliumi Henriku IV, jis buvo Derbio grafas Henrikas Bolingbrokas ir kartu su savo gausiu karių būriu XIV a. pabaigoje du kartus lankėsi Lietuvoje (1390 m. ir 1392 m.). Kartu su kryžiuočiais ir Vytautu būsimasis Anglijos karalius buvo pasiekęs ir Vilnių, – pasakoja istorikas. – Tais laikais kryžiuočiai užsiimdavo kariniu turizmu. Sukviesdavo riterius iš Europos ir keliaudavo į žygį siekdami parodyti savo šaunumą. Kadangi kryžiuočių buvo nedaug, jiems nuolat reikėdavo kitų šalių riterių paramos. O atvykti į Lietuvą buvo gerokai arčiau, patogiau, saugiau, nei pasiekti Palestiną. Tokių aukšto rango riterių kaip Henrikas Bolingbrokas nebuvo apstu, todėl neabejotina, kad jis tikrai bendravo su pačiu Vytautu ir kovėsi jo pusėje, kai šis buvo susipykęs su Jogaila ir šalyje vyko pilietinis karas.“ Kokia kalba jie bendravo? Pašnekovas spėja, kad teko pasinaudoti vertėjo paslaugomis, nes yra duomenų, kad Vytautas mokėjo vokiečių, totorių bei lenkų kalbas, o anglų kalbos žinios jam nebuvo būtinos.

Nors šių dviejų istorinių asmenybių susitikimo W. Shakespeare’as neaprašė, tačiau didžiojo anglų poeto bei dramaturgo kūryba Lietuvoje buvo skaitoma ir mėgstama jau seniai. Vilniaus universiteto bibliotekoje yra W. Shakespeare’o kūrinių, kurių leidiniai įvairiausiomis kalbomis išlikę nuo XVIII a. Ankstyviausi iš jų yra vokiški, vėliau pasirodė knygų ir rusų, lenkų, jidiš kalbomis. Taigi, mūsų literatūriniame pavelde šio poeto kūryba – daugiakalbė.