Pierre’as Josephas Redoute – gėlių tapytojas, kurio darbai verti milijonų

Pierre’as Josephas Redoute (1759–1840) – neabejotinai garsiausias gėlių tapytojas. Vargiai rastume žmogų, kuris nebūtų matęs jo rožių ar lelijų, nors dar sunkiau rastume tokį, kuris būtų pasidomėjęs, kas piešė tas grožybes. Juk reprodukcijų, puošiančių viešbučio sienas, ar gėlėto kvietimo į tetulės jubiliejų niekas nevertina kaip meno objektų.

Redoute, nūnai sėdintis ant debesies, turbūt baisisi: „Kokie laikai! Kokie papročiai!“ Kažkada jo kūriniai buvo skaičiuojami vienetais ir net knygų savikaina buvo tokia didelė, kad jų galėjo įsigyti tik Paryžiaus elitas, turtingiausias iš turtingiausių. Ir dabar, kai dailininko darbai parduodami aukcionuose, kainą lemia ne vien kūriniai, bet ir jų istorija: savaime suprantama, kad daiktas, kuri čiupinėjo karaliai, yra nepalyginti vertingesnis už tiesiog daiktą.

Tarkim, 1828 m. dailininkas paveikslų su rožėmis rinkinį pardavė Karoliui X, o šis juos dovanojo marčiai, karaliaus Pranciškaus I dukrai hercogienei Mariai de Berry. Po daugelio metų ji pardavė paveikslus Brazilijos imperatorienei Teresai Cristinai de Bourbon. Iš pastarosios kūrinius paveldėjo duktė ir dar kelios karališkųjų asmenų kartos. Aišku, kad į tai buvo atsižvelgta, kai galiausiai, 2010 m., paveikslai atsidūrė Londono „Sotheby’s“ aukcione: pradinė kaina svyravo nuo 25 iki 265 tūkstančių svarų sterlingų. Kiek anksčiau Redoute daugiatomis „Lelijos“ buvo parduotas už 5 milijonus JAV dolerių ir naujasis jo savininkas šokinėjo iš džiaugsmo, kad kada nors už tą leidinį gaus penkeriopai brangiau...

Redoute sėkmės istoriją reiktų pradėti nuo to, kad jis gimė tinkamu laiku. Tai buvo Patricko Suskindo „Kvepalų“ meto Paryžius, kur dvokė viskas: gatvės, neskalbtos paklodės ir suknelės, gendantys dantys ir prakaitas. Rūmų smarvė nebuvo geresnė už tvyrančią vargšų kvartaluose, bet lepias aristokratų nosis gelbėjo kvapnūs sodai ir parfumerija. Graso miestelio apylinkėse buvo veisiamos gėlių plantacijos: marios žiedų iš ten keliaudavo į dirbtuves, kad jų esencijos virstų tualetiniu vandeniu ar kvepalais. O šie atsidurdavo dvaruose, kur buvo pilstomi litrais – ant kūno, plaukų, drabužių, minkštų sofų ir kietų spintų. Gėlės buvo vertinga žaliava, gėlininkystė – didikų hobis.

Pradžioje Redoute su tuo neturėjo nieko bendra. Jis net gimė ne Paryžiuje, o dabartinės Belgijos provincijoje, Sent Hiubero kaimelyje. Senelis ir tėvas buvo tapytojai, dekoravo apylinkių bažnyčias, vyresnis brolis irgi sekė jų pėdomis. Tad Pierre’ui nebuvo iš ko rinktis: namuose jis galėjo išmokti tik tapybos. Ir kai trylikos metų vaikas išėjo į pasaulį, jį maitino paveikslai: kas nors paprašydavo portreto, kas nors – šventojo atvaizdo. Taupių piliečių netrūko: paauglys buvo gabus, o dirbo pusvelčiui.

Iš beprasmių klajonių jaunikaitį ištraukė brolis. Antoine’as jau gyveno Paryžiuje, tapė dekoracijas Italų teatrui, ir Pierre’as tapo jo asistentu. Laisvalaikiu lankė kvapniausias miesto vietas – visus viešus sodus ir parkus: tapydamas gėles taip išmiklino ranką, kad keletą jo akvarelių vienas meno pirklys net įdavė graveriui ir ėmė pardavinėti kaip raižinius. Taip prasidėjo tikroji Redoute karjera. Jo kūrinį atsitiktinai pamatė augalų ikonografijos profesorius Gerardas van Spaendonckas ir pakvietė dirbti piešėju į Nacionalinį gamtos istorijos muziejų. Didesnės laimės vaikinas negalėjo tikėtis, juolab muziejui priklausė Karališkasis sodas, kuris ir šiandien yra didžiausias botanikos sodas Prancūzijoje.

Sėkmė tuo neapsiribojo. Redoute sutiko dar vieną žmogų, botaniką Charles’į Louis L’Heritier de Brutelle’į, ir šis pastatė savamokslį ant kojų. Akademikas jam negailėjo laiko: mokė botanikos, sakė, kas svarbiausia piešiant augalus, rodė, kaip rasti aukso vidurį tarp mokslinės iliustracijos ir meno. Negana to, nuvežė į Londoną: ten globotinis išmoko punktyrinės raižybos (jos taškai ir trūkinėjančios linijos kūrė daug realistiškesnį vaizdą nei vien linijos) ir spalvotų atspaudų. O smagiausia buvo tai, kad turtingas ir kilmingas L’Heritier už savo lėšas leido Redoute raižinius ir padėjo jam įkelti koją į Versalį.

Marija Antuanetė mėgo visus, kas mokėjo ją pralinksminti ar sudominti. Redoute piešiniai jai, matyt, nekėlė žiovulio, nes vyras gana greitai gavo karalienės kabineto piešėjo ir tapytojo titulą. Dailininkui net buvo patikėta dekoruoti Mažojo Trianono, kur Marija Antuanetė ilsėdavosi nuo karališkųjų pareigų ir rūmų intrigų, interjerus. Deja, idilė truko neilgai – prasidėjo revoliucija. Paskutinį kartą Redoute matė karalienę 1793 m., kai šioji pakvietė jį į kalėjimą: moteris, laukianti giljotinos, prašė, kad menininkas įamžintų jos pamėgtą kaktusą, kuris, nenujausdamas nieko bloga, kaip tik apsipylė žiedais.

Revoliucionieriai jam neturėjo pretenzijų, pavedė registruoti Versalio augalus, o su naujaisiais rūmų šeimininkais Napoleonu ir Žozefina prasidėjo dailininko aukso amžius.

„Kresnas, kojos ir rankos kaip dramblio, galva sunki ir suplota it olandiškas sūris; storos lūpos, duslus balsas, kreivi pirštai, atstumiantis žvilgsnis. Tačiau ta išvaizda slėpė nepaprastai taktišką žmogų, kilnų ir jautrų, turintį rafinuotą skonį, giliai jaučiantį meną.“ Turbūt tas keistokos išvaizdos ir malonaus būdo derinys padėjo Redoute išlikti. Revoliucionieriai jam neturėjo pretenzijų, pavedė registruoti Versalio augalus, o su naujaisiais rūmų šeimininkais Napoleonu ir Žozefina prasidėjo dailininko aukso amžius.

Jei būtume tikslūs, Napoleoną ir Versalį tektų atmesti. Redoute buvo imperatorienės tapytojas ir būtent ji pasirūpino itin dosnia metine dailininko alga. O veiksmas vyko Malmezone (20 km nuo Paryžiaus), rezidencijoje, kurią nusipirko taip pat Žozefina, kad paverstų rojumi žemėje. Redoute turėjo įamžinti jos gėlynus ir tai darė su dideliu entuziazmu, nes daugumą augalų matė pirmą kartą. Vien rožių čia buvo per 100 rūšių, gal net visos, anuomet žinotos žemėje.

Redoute dažnai vadinamas „žmogumi, kuris tapė rožes“, bet tai riboja jo nuopelnus. O ir imperatorienė (išties pamišusi dėl rožių) jomis neapsiribojo: ji gabeno į savo rojų viską, ką rasdavo nauja. Žozefina pirmoji atvežė į Europą eukaliptų, rododendrų, retų tulpių, hiacintų rūšių ir kitų augalų, kurių čia niekas nebuvo matęs. Net kai prasidėjo kontinentinė blokada, sėklos iš viso pasaulio be trukdžių pasiekdavo Malmezoną. Ir ne tik jos: Žozefina net įsigudrino atsisiųsdinti iš Australijos juodąją gulbę, kuri prancūzams atrodė kaip stebuklas.

Netikėta Žozefinos mirtis dailininkui buvo smūgis į paširdžius. Jis ir toliau liko karališkasis tapytojas, dirbo Napoleono antrajai žmonai Marijai Luizai, buvo globojamas Liudviko Pilypo ir jo sutuoktinės, mokė piešti jų dukras. Nuo 1822 m. ėjo profesoriaus pareigas Nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje, vedė ten piešimo kursus, o juos, anot amžininkų, lankė visos gražiausios Paryžiaus moterys. Bet gyvenimas buvo apnuodytas: vyras nebegavo tokios algos, prie kurios jį pripratino Žozefina.

Imperatorienės laikais Redoute (1786 m. vedęs) su žmona Marie Martha ir dukra persikėlė į prabangų butą Paryžiuje, kuriame buvo daug erdvių kambarių ir net patalpos, tinkamos dailininko dirbtuvei. Dar didesnis pirkinys buvo užmiesčio namas; tiesa, apleistas, bet su sodu – jam Redoute neatsispyrė. Namo restauravimas kainavo svaigiai, tačiau pagaliau atsirado vieta, kur tapytojas galėjo auginti savo gėles ir rymoti tarp jų, kiek širdis geidžia. Jis samdė tarnus, pirko brangiausius baldus, važinėjo karieta – pinigus švaistė, kaip pirmą kartą jų gavęs. Marie Martha bergždžiai mėgino vyrą tramdyti (juolab gimė antra duktė), kad negalima visko išleisti, reikia palikti juodai dienai.

Redoute įkeitė namą, ėmė pardavinėti baldus. Jis negalėjo parduoti tik savo kūrinių – darbai kainavo tiek, kad ir didžiausi gerbėjai skėsčiojo rankomis.

Ir ta diena atėjo. Padėtį sunkino ne tik sumažėjusios pajamos, bet ir Redoute menas. Visi jo raižiniai, net tie, kurie šiandien žinomi kaip knygos, buvo spalvinami ranka, tad jų savikaina buvo didelė ir leidėjai plėšikavo. O mirus Žozefinai dailininkas leidinius finansuodavo pats. Kiekvienas naujas darbas kėlė tapytojo reitingus, bet stūmė jį į skolas. Redoute įkeitė namą, ėmė pardavinėti baldus. Jis negalėjo parduoti tik savo kūrinių – darbai kainavo tiek, kad ir didžiausi gerbėjai skėsčiojo rankomis. Aišku, buvo kaltas ir piktas likimas: net kai pasirodė garsiausio Redoute kūrinio „Rožės“ atpiginta versija, nelabai kas skubėjo jos griebti – išaiškėjo, kad dailininkas supainiojo kelių gėlių pavadinimus, ir botanikai iš tos musės padarė dramblį. Žodžiu, dailininkas mirė turėdamas galybę apdovanojimų ir ordinų, be penso kišenėje, įstūmęs šeimą į skolas.