XIX amžiaus viduryje garsios kurtizanės tapo neatsiejama Paryžiaus gyvenimo dalimi. „DIDŽIOSIOS HORIZONTALĖS“ – taip ironiškai, bet su juntama pagarba pašaipūnai vadino tas, kurios turtus ir šlovę pelnė horizontalia padėtimi. Iš kelių dešimčių tūkstančių parsiduodančių moterų iškiliausios pasiekė finansinės sėkmės ir šlovės viršūnę. Nepaisant to, jų pabaiga vis tiek buvo liūdna.
Net senovės Graikijoje laisvo elgesio moterys nesielgė taip pabrėžtinai iššaukiamai ir drąsiai kaip šios paryžietės. Jos netgi turėjo tarptautinių garsenybių statusą. Milijoniniai turtai tirpo jų godumui patenkinti, iš jų pinigų klestėjo vaizduojamasis menas ir muzika, dėl jų kaprizų puikiausi epochos vyrai prarasdavo reputaciją. Laikraščiai taip pat gyvavo iš nenumalšinamo skaitytojų domėjimosi jomis.
Tai buvo ne šiaip kurtizanės, o socialinis tipažas: pirmaklasės kokotės, šlovingos gražuolės, įkvėpusios rašytojus, pozavusios garsiems dailininkams, išlaikomos princų, pašų, bankininkų. Jų vardai puikavosi afišose milžiniškomis raidėmis. Jos kėlė neslepiamą susidomėjimą, dažnai pavydą, nors daugelis suprato, kad ta gerovė tik įsivaizduojama.