Žiemą išvarys Užgavėnių burtai

Darnoje su gamta gyvenusieji, žiemai silpstant, degė noru paskubinti ją išeiti, o pavasarį ateiti. Tam buvo rengiama Ragučio, šviesą ir išmintį dovanojančio midaus ir alaus globėjo šventė. Įsigalėjus krikščionybei, pagonišką šventę „uždengė“ Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsiedo diena, po kurios iškart išaušta Pelenų diena, juodu pasninku pradedanti septynias savaites truksiančią Gavėnią.

Viduramžiais Užgavėnių karnavalai nebuvo tik paprastų miestiečių ir kaimiečių pramoga. Ir dvaruose bei rūmuose linksmybės nuvarydavo visus nuo kojų.

Taip Užgavėnės su jų triukšmingu šėliojimu ir gausiu prisivalgymu įgavo naują reikšmę: riebūs Užgavėnių valgiai, persirengėlių klegėjimas, Lašininio ir Kanapinio kumštynės bei laužo liepsnose pranykstanti šiaudais iškimšta didžiakrūtė Morė tarytum paženklina ribą, už kurios prasideda gan griežtų suvaržymų ir susilaikymo kupinas kelias, kurį nueiti privalu, norint patirti Velykų šviesos džiaugsmą.

Švenčiamos daugelyje šalių

Linksmybių laikotarpis pavasarį prasideda ne vien Lietuvoje.

• Manoma, kad šią tradiciją greičiausiai bus pradėję dar senovės graikai, panašiu metu kėlę puotas vyno, vynuogynų ir vaisingumo dievo Dioniso garbei. Linksmybės ir vynas tada liejosi upėmis, neretai virsdamos laukinėmis orgijomis.
• Šį paprotį perėmė romėnai, uoliai garbinę savąjį vyndarystės globėją Bakchą. Spėjama, kad šventės pavadinimas „karnavalas“ kilo iš lotyniškojo „carrus navalis“, reiškiančio apskritą vežimą, mėgstamiausią amžinai įkaušusio dievo transporto priemonę. Tokie vežimai riedėjo ir per bakchanalijų procesijas. Mūsų Užgavėnės sutampa su europietiškų karnavalų dienomis.
• Viduramžiais Užgavėnių karnavalai nebuvo tik paprastų miestiečių ir kaimiečių pramoga. Ir dvaruose bei rūmuose linksmybės nuvarydavo visus nuo kojų. Arčiausiai mūsų buvusiuose Krokuvos karališkuosiuose rūmuose rengtos persirengėlių puotos, vadinamieji „redutai“.

Norite išvaryti žiemą? Privalu linksmintis!

• Kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių Užgavėnių šventės atributų. Svarbiausia, kad išvaizda būtų nekasdieniška, ji turi sugluminti, nustebinti, prajuokinti, o dar geriau – išgąsdinti. Tradicija ragina persirengėlius eiti iš trobos į trobą krečiant pokštus, dainuojant, sakant palinkėjimus, kurie yra nelyginant maginiai užkalbėjimui.
• Pasiruošti Užgavėnių apdarus – jau linksmybės! , kad kiti neatpažintų. Jei žinotumėt, kaip seniai vyrai persirenginėjo moterimis, o moterys – vyrais! Dar persirengėlių pulke galima pamatyti įvairių mitinių būtybių, gyvulių, paukščių.
• Juokas ir užkrečiamas linksmumas – štai ko negali trūkti per Užgavėnes. Nuo seno tikima, kad šią dieną dalydamiesi ne tik blynais, bet ir nuoširdžiu džiaugsmu, galime užsitikrinti savo šeimai palankų likimą bent jau artimiausiais metais.

Buriamasi panašiai kaip per Kūčias

Užgavėnių būrimai dažniausiai susiję su spėjimu, kada merginos ištekės, koks bus ateinantis derlius, sėkmingi ar nelabai metai.

• Didžiulė atsakomybė per Užgavėnes gula ant šeimininkių pečių: mat neskanūs ar prisvilę blynai šią dieną yra ne šiaip sau prasti pietūs, o šeimai gresiančių nesėkmių pranašai.
• Naktį vyksta pagrindinių Užgavėnių herojų – Lašininio ir Kanapinio – kova. Dvyliktą valandą jie stoja į kovą ir, žinoma, laimi Kanapinis su savo silkėmis, aliejumi bei kisieliumi. O tai reiškia, kad prasideda gavėnios, arba pasninko laikas, truksiantis iki Velykų.
• Skinamos vyšnių šakelės, sužymimos, kuri kieno yra. Jos pamerkiamos ir žiūrima, kuri iki Velykų pražys. Tas, vadinasi, ves arba ištekės.
• Vakarop reikia iššluoti grindis, o šiukšles išnešus klausytis, kurioj pusėj šunys loja. Iš ten atvyks piršliai.
• Buriama ir su lėkštėmis. Paimamos trys. Į vieną pripilama žemių, į kitą dedamas žiedas, o į trečią – rūtų vainikėlis. Merginai, kuri nori išsiburti, užrišamos akys. Tada ji nemačiom turi išsirinkti lėkštę. Lėkštė su žiedu reiškia vestuves, su žemėm – mirtį. Na, o jei pasirenka lėkštę su vainikėliu, vadinasi, liks senmergė.