Žilvinui Žvaguliui– 56-eri: apie audringos šventės planus, keisčiausią dovaną ir iš naujo pamiltą Ireną

Gimtadienio išvakarėse portalui Žmonės.lt Ž.Žvagulis sutiko papasakoti apie šventės planus, keisčiausias bičiulio Arūno Valinsko dovanas, netikėtus sūnaus Ąžuolo prašymus ir santykius su Irena Starošaite.

Žilvinai, kaip ir su kuo atšvęsite gimtadienį?

Prieš savaitę paskambinau draugams ir sukviečiau visus į savo studiją. Nežinau, kas ateis, kas neateis, bet čia bus mano artimiausiųjų ratas... Gal ir bus iki 30 žmonių.

Iš tiesų, nėra ko švęsti per daug, nes ir pinigai jau nelabai leidžia, bet paminėti norisi. O ir įsirengiau savo studiją, žolę neseniai nusipjoviau, tai norisi parodyti žmonėms, kaip čia viską pasipuošiau (šypsosi).

Gimtadienį organizuojate studijoje, kurią neseniai įsirengėte. Tikriausiai dabar ten praleidžiate daugiausiai laiko?

Kol vasara, taip, nes čia aplink mano žemės, berželiai, miškelis… Rudenį bus koncertinis turas, tai tuomet čia repetuoti atvyksiu ne tik aš, bet ir muzikantai. Aišku, jei dar įleis į sales, gal ir neprireiks repeticijų... Kol kas neskaitau jokių naujienų apie pandemiją. Bijau.  

Su baime laukiate rudens?

Po pusantrų metų pertraukos šiek tiek baisu, bet baisiausia, jei kažkas iš artimųjų susirgų. O mes gi vaikštome, mokomės, dirbame, kepame šakočius, tai pasaulis nesustoja, išgyvename.

Iš tiesų, aš per tą karantino laiką išmokau ir vinį įkalti, ir varžtą įsukti, kone statybose dirbau, nes kaip tik tuo metu statėme savo studiją. Irena, štai, pradėjo baldus restauruoti, kuriuos jau norėjo išmesti... Tikrai tuos pusantrų metų turėjome labai gerą veiklą, tik visai kitokią, nei scena, tad dabar norisi visus draugus bent jau gimtadienio proga sukviesti ir parodyti, ką mes toje studijoje nuveikėme per tą laiką.

Be to, pirmąkart aš viską pats ruošiu gimtadieniui. Norėjau vienas, be jokios pagalbos net valgyti padaryti, tai nustebinsiu dar ir taip. Pasakiau, kad man niekas netrukdytų ir nepadėtų (juokiasi). Bus matyti, kas iš to išeis.

O ar gerai gaminate?

Nežinau. Žadu paruošti patiekalų paruoštukus. Pavyzdžiui, nusipirkau šamo file, tai apibersiu prieskoniais, o kas kaip norės, tas taip ir išsikeps.

Man svarbu, kad vakarėlyje visi turėtų ką veikti, kad nereikėtų rankų sudėjus sėdėti. Juk taip neįdomu. Man patinka, kai svečiai patys daro, patys kepa, patys tūsinasi, šnekasi. O dabar dar ir viduryje lauko pastatysiu fortepijoną. Visi mėgausis muzika, visi gros, nes draugų tarpe yra nemažai muzikuojančių.

Kadangi organizuojate vakarėlį, paklausiu: ar gimtadienis jums yra svarbi šventė?

Ankščiau visus gimtadienius sutikdavau koncertuose. Visada tikėjau, kad jei per gimtadienį esu scenoje, tai metai bus geri. Dabar, kadangi scenos neturiu, bet savo studijoje turiu fortepijoną, tai visą vakarą žadu bent jau džiazuoti su Klaipėdos džiazo muzikantu Sauliumi Šiaučiuliu. Bus namų koncertas, tai ir metai bus geri (juokiasi).

Tuo labiau, kad labai smagu, jog atvažiuos žmonės, kurių seniai nemačiau ir galėsiu ne per ekraną su jais pasibučiuoti.

O gal tą namų koncertą transliuosite socialiniuose tinkluose? Juk dabar madinga.

Aš nemoku pasijungti tų transliacijų, tuo neužsiminėju. Nesuksiu sau galvos, tiesiog linksminsiuosi (juokiasi).

Scenoje – jūs nenustygstate vietoje, atrodo, kad ir namuose turėtumėte nuolat „spirgėti“. O kaip jūs ilsitės?

Tai aš ir ilsiuosi spirgėdamas (šypsosi). Vis randu ką nuveikti. Štai, prieš pat gimtadienį susiradau 200 vinilinių plokštelių rinkinį. Jame sugulė viskas, ką per savo gyvenimą klausiau, tad keletą dienų turėjau veiklos peržiūrėti viską, kad per gimtadienio vakarėlį galėtume kartu su draugais didžėjauti...

O per šventę pastatysiu du patefonus, kuriuos susiradau, ir leisime muziką tik iš jų. Jokių diskų, jokių „Spotify“ ar „Youtube’ų. Muzika skambės ore, visi šoksime. O, kaip visada sakau, pailsėsime grabe.

Nors, žinoma, būna dienų, kai po kelių koncertų iš eilės norisi tik pasėdėti ramiai. Tuomet mane erzina net katės vaikščiojimas – atrodo, viskas per garsiai. Tuo metu norisi vienam išbūti, skaityti spaudą, žiūrėti televizorių. Praeina pora dienų ir aš vėl kaip naujas – norisi it kasti žvyrą, lėkti, kad tik kuo greičiau išvaryti.

O kaip Irena elgiasi tuo metu, kai jūs norite pabūti vienumoje? Žino, kad būna akimirkų, kai geriau nekalbinti?

Ji būna užsiėmusi savo reikalais (šypsosi). O šiaip, pasakysiu atvirai, aš be jos, kaip be rankų. Ji net baldus padeda surinkti, kai reikia, nes aš nieko nesuprantu. Ji yra tikras mūsų namų ūkvedys. Ji ir už elektrą sumoka, ji viską išmano. Aš tų dalykų nežinau, niekad nereikia man jų daryti. Atrodo, gal nevyriškas šiuo atžvilgiu esu, bet kituose dalykuose geriau susigaudau…

Su Irena kartu esate jau 22 metus, tačiau, kaip suprantu, esate priešingybės. Ar tai ir yra jūsų ilgalaikių santykių paslaptis?

Taip. Žinote, ji pagal Zodiaką yra Svarstyklės, ji lyderis, mokantis susitarti, o aš – Liūtas, tikra ugnis. Ji mane nuramina (šypsosi). Nors kalbant apie santykius, pastebiu, kad pandemija man išėjo į naudą. Tuo metu aš daug ką supratau apie santykius, supratau, kad dažnai, kaip ta ugnis, be reikalo užsiplieksdavau, dažnai buvau neteisus… Tas etapas mane nuleido ant žemės. Nepadoru sakyti būnant tokiame amžiuje, bet aš iš naujo įsimylėjau savo žmoną. Sakytumėte, taip nebūna, nes juk pripranti prie žmogaus per tiek metų, tai taip ir gyveni, lyg nėra kur dingti. O man niekur ir nesinori dingti. Taip viskas veža.

Tai karantino metu supratote, koks esate laimingas?

Be abejo. Mano laimė yra mano šeima, mano anūkai. Koks laimingas būnu, kai jie laksto aplink. Man akys net keičiasi iš kaifo. Ankščiau jos buvo tamsiai mėlynos, o dabar žydros. Taip yra todėl, kad jos irgi kaifuoja, džiaugiasi matydamos, kaip gerai aš gyvenu (šypsosi).

O koks jūs esate senelis, kaip pat sakote „opapa“, savo anūkams?

Tiksliai pasakyta – opapa, nes mane taip anūkai vadina, jokių senelių (juokiasi). Koks aš esu, reikėtų anūkų klausti. Aš žinau tik tiek, kad tikrai nesu tas, kuris sėdės ir skirs daug dėmesio, paišys su jais kantriai… Čia Irena su jais daug paišo, užsiima, o aš esu stebintojas. Mėgstu juos nudžiuginti staigmenomis, padaryti kažką malonaus.

Iš tiesų, stengiuosi įgyvendinti viską, ko nepadariau savo vaikams. Noriu išpildyti jų svajones. Čia mano amžiaus žmonės kartais mėgsta sakyti: „Kai aš buvau mažas, tai to nebuvo ir juk geri užaugome“. Na, ir ką? Kai aš buvau mažas, valgiau bulgariškus agurkus, kartais gaudavau kažkokių žirnelių iš po prekystalio ir nuo to kaifavome. Bet dabar kiti laikai, tad ir galimybės – kitos. Jei turiu šansą padaryti kažką įdomaus, kodėl nepasinaudoti? Aišku, svarbiausia per daug neišlepinti.

Jūs anūkus vis lepinate, tai galbūt Irena jiems yra griežtesnė?

Ne, Irena yra draugė. Kai jie miega pas mus namuose, tai Irena kartu su anūkais eina valytis dantų, juos paguldo į lovą. Ji turi kantrybės, o aš tik į linksmybes su jais neriu – tai į pirtį, tai į „džiakuzi“. Tada pirmas užmiegu, o Irena anūkus suguldo. Man yra mažiau atsakomybės (juokiasi). Aš tiesiog mėgaujuosi laiku, anūkus lepinu…

O sūnūs neprašo per daug anūkų neišlepinti?

Būna, kad paprašo. Iš tiesų, šioje vietoje man su stabdžiais yra sunku, bet kartais pagalvoju, gi aš savo anūkais galiu džiaugtis, o jų tėvai tegul juos auklėja (juokiasi). Dabar jų laikas dirbti, aš savo jau atidirbau.

Nors būna ir taip, kad pavyzdžiui, ateina Ąžuolas pas mane ir sako: „Tėveli, prašau, ar galėtum to nedaryti?“ Tuomet aš pagalvoju: „Jeigu manęs taip gražiai prašo sūnus, tai to ir nedarysiu“.

Ne kartą iš jūsų didelės meilės savo anūkams viešai pasijuokė jūsų bičiulis Arūnas Valinskas. Minėjote, kad kartą per gimtadienį, kai jau buvo gimusi jūsų pirmoji anūkė Barbora, iš Arūno sulaukėte sauskelnių…

Taip, tuomet koncertavau Palangoje ir Arūnas atnešė man krūvą mano dydžio pampersų. Sakė, kad jų prireiks, jog neapsišlapinčiau nuo to, kaip myliu savo anūkę (juokiasi). Tačiau tai neatitiko to, ką aš jam gimtadieniui sugalvojau dar tuomet, kai jis buvo Seime ir nuo jų partijos atskilo šeši žmonės.

Pamenu, per Arūno gimtadienį aš buvau Airijoje, koncertavau. Grįždamas namo, sugalvojau paskambinti ir užsakyti šešias žąsis. Nežinau, kodėl taip sumąsčiau, bet mes nuvažiavome su Irena į Vilnių, į bagažinę įsidėjome tas šešias žąsis ir aš nuvežiau jas Arūnui. Čia mūsų tokie nedideli bajeriukai, bet juk taip įdomiau.

Dar buvo tų nutikimų… Kartą pas Arūną kieme šventėme jo gimtadienį ir sutingome atsinešti malkų laužui... Ai, nusirengėme drabužius ir sumetėme juos į laužą. Atvažiuoja po kurio laiko Valinskienė ir sako: „Arūnai, aš juk ką tik tau nupirkau naujus džinsus“ (juokiasi).

Turite tiek daug linksmų istorijų, tad ko tikitės iš kitų metų? Galbūt jau norisi ramybės?

Aš galiu pasakyti teisybę. Svajoju kuo greičiau pradėti repetuoti savo studijoje „Zuzi House“. Laukiu, kada čia galės atvykti muzikantai, kada sugrįšime į normalų gyvenimą. Svajoju, kad žmonės skiepytųsi ir kad kuo greičiau viskas susitvarkytų. Čia yra mano vienintelė svajonė. Aš noriu pradėti ramiai dirbti.