1972 metais Kaunas tapo karštąja zona – lyg būtų pratrūkęs visos okupuotos Lietuvos pūlinys. Gegužės 14-ąją, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylęs benzinu susidegino Romas Kalanta, o rugsėjo 9-ąją Kauno valstybiniame dramos teatre įvyko režisieriaus Jono Jurašo pastatytos Juozo Grušo dramos „BARBORA RADVILAITĖ“ premjera. Meninė euforija tapo stipresnė už baimę, už savisaugos instinktą.
Viena progresyviausių to meto teatro kritikių Vida Savičiūnaitė straipsnyje „Kaunas visada buvo nėščias laisvės dvasia“ 2008-aisiais rašė: „Tarp inteligentų ypatingą vaidmenį palaikant ir stiprinant nepriklausomą lietuvišką dvasią suvaidino Kauno valstybinis dramos teatras. Būtent tais pačiais 1972 metais po Juozo Grušo istorinės dramos „Barbora Radvilaitė“ premjeros Kauno teatre įvyko pirmasis rimtas „sprogimas“, kurį išgirdo ne tik visa Lietuva, ne tik visa Sovietų Sąjunga, bet netrukus ir Vakarų pasaulis. Režisierius Jonas Jurašas, atsisakęs pagal sovietinės cenzūros reikalavimus žaloti spektaklį „Barbora Radvilaitė“, nesutaikomai sukonfliktavo su sovietine valdžia ir buvo priverstas emigruoti į Vakarus. Šis incidentas į kauniečių širdis įpylė dar daugiau neapykantos sistemai. Ir visai nesvarbu, kad vėliau, norint išsaugoti unikalų spektaklį, aktorių lūpose žodis Lietuva prievarta buvo pakeistas žodžiu Tėvynė. Vis tiek tame žodyje žiūrovai girdėjo Lietuvą. Svarbiausia – neleisti sau numirti.“