Živilė Kropaitė ir Liudas Basiulis: „Vis dar vienas nuo kito apsvaigę“

Bendra poros istorija prasidėjo po garsiosios „Labas rytas, Lietuva“ laidos, kurioje žurnalistė per spaudos apžvalgą užkrečiamai kvatojosi skaitydama žinutę apie pasiektą ėjimo atbulomis rekordą. Ir vystosi svaiginamu greičiu: jiedu neseniai susižadėjo, jau svarsto, kada kelti vestuves.

Liudai, iš tiesų Živile susižavėjote per televiziją išgirdęs jos juoką?

Liudas: Ją pamačiau toje ryto laidoje. Labai patiko, todėl parašiau žinutę feisbuke. Neslėpiau, kad mačiau jos anketą pažinčių puslapyje „Tinder“, kad stebėjau besijuokiančią per televiziją, kad feisbuke skaitau jos tarmiškus pasakojimus apie močiutę. Parašiau, kad man atrodo, jog su savo juokais ji toli eis. Ir gal ne tik atbulomis. Ir pakviečiau į pasimatymą. Mudu susirašinėjome keletą dienų.

Živilė: Aš tuo metu tikrinau, ar man parašęs žmogus nėra koks nors neadekvatus. Ir vis sukau galvą, kur jį esu mačiusi. Paskui prisiminiau, kad beveik prieš porą metų Lietuvos Raudonasis Kryžius rengė tokį viešą teismą dėl pabėgėlių. Tas vaikinas gynė pabėgėlius.

Liudas: Kovo 12-ąją mes pirmą kartą susitikome. Nuėjome į restoraną, paskui – į spektaklį. Taip pradėjome pasimatymų maratoną.

Živilė: Tą savaitę mes susitikinėjome daug kartų. Matėme tris ar keturis spektaklius.

Liudas: Vienas iš jų buvo Kaune. Nesu pamišęs dėl teatro, bet jaučiau, kad spektakliai galėtų patikti Živilei.

Živilė: Liudas norėjo kuo geriau pasirodyti ir kuo daugiau visur mane pakviesti, kasdien vis kitokios veiklos prigalvoti.

Liudas: Mūsų pasimatymai ne taip seniai baigėsi – bandome kurti bendrą buitį.

Jau įsikūrėte po vienu stogu?

Živilė: Kartu būname nuolatos, bet vis dar turime dvejus namus. Dar nespėjome nukentėti nuo bendros buities. Tačiau jau esame linkę pasirinkti vieną gyvenimo vietą.

Abu esame gyvenime visko patyrę. Žinome, kad dviejų žmonių santykiai yra sudėtingas dalykas, dėl jų reikia labai stengtis. Tarkim, aš pasiryžusi būti tvarkingesnė. Dabar visada uždarinėju spinteles, o anksčiau nesuprasdavau, negi atvira spintelė kam nors gali trukdyti (juokiasi)?

Taip, mes vis dar apsvaigę vienas nuo kito, bet knygose rašo, kad tai netrunka amžinai. Nesame naivuoliai, galvojantys, kad pirmojo draugystės pusmečio susižavėjimas lydės visą gyvenimą.

Po tos laidos jums rodančių dėmesį, matyt, buvo ne vienas ir ne du?

Živilė: Dėmesio tikrai netrūko. O Liudas iš savo nuotraukos feisbuke pasirodė normalus žmogus. Mudu ten turime kokia keturiasdešimt bendrų draugų. Gal aštuoniems parašiau klausdama, ar tas Liudas – adekvatus žmogus. Nieko bloga iš jų neišgirdau. Man patiko, kad be darbo jis turi dar daug visokios skirtingos veiklos: savanoriauja „Vaikų linijoje“, festivalyje „Nepatogus kinas“ ir Žygeivių bendruomenėje, rengia žygius dviračiais ir baidarėmis, rašo kelionių blogą. Tokie žmonės mane žavi. Nes man atrodo, kad aš vien dirbu.

Kokie vienas kitam pasirodėte pažinus artimiau?

Liudas: Turiu dešimt punktų pasižymėjęs. Živilė – nuovoki mergina: su protu, suvokia, kaip veikia pasaulis, turi apie tai nuomonę. Ta nuomonė daugiau mažiau ir su maniške sutampa. Mes mokame vienas kitą prajuokinti. Jai pavyksta prajuokinti ir Lietuvą. Rūpestinga, jautri. Labai įdomi.

Živilė: Man irgi pirmiausia norisi sakyti žodį „nuovoka“. Ta žmogaus savybė man labai svarbi. Mes vienas kitą suprantame, norime panašių dalykų iš gyvenimo, panašiai matome pasaulį, suprantame, kaip reikia stengtis gyventi, mokytis ir mokėti džiaugtis. Liudas ir protingas, ir veiklus, ir humoro jausmą turi. Iš pradžių atrodė, kad negali būti viskas tik gerai – kažkas turi būti paslėpto, ko nematau ar nesuprantu.

Žmones suartina ir bendri pomėgiai?

Živilė: Vasarą su Liudu buvome viename baidarių žygyje – tokiame... žioplių. Nes paprastai jis plaukia ten, kur galima apsiversti, įkristi. Man tokie sudėtingi išbandymai nebūtini. Praėjusį šeštadienį dalyvavau jo rengtame dviračių žygyje. Mudu kartais sykiu žaidžiame badmintoną. Tačiau aš čia – pradinukė, o Liudas – stiprus žaidėjas. Kai sutinkame jo draugų, vis girdžiu: „Labas, ase!“ Tada aš sutrinku, ir tiek.

Liudas: Man patinka baidarės, dviračiai, slidės, badmintonas. Živilė viską išbandys ir viskas jai labai patiks.

Živilė: Mūsų draugystės pradžioje buvau išsigandusi, kad Liudui kas penkias minutes reikia vis kitos veiklos. O man nėra baisu savaitgalį leisti namuose ir tris valandas žiūrėti serialą. Anksčiau jis pradėdavo labai greitai spirgėti, kad nieko aktyvaus neveikia. Tačiau man atrodo, kad pradeda suprasti, jog gali būti gera ir tiesiog būti namuose.

Mylimojo neslepiate nuo žiniasklaidos – gana greitai pradėjote kartu lankytis viešuose renginiuose.

Živilė: Nežinau, kaip reikia tokiais atvejais elgtis. Nesuprantu, kiek galiu būti atvira, kad nesusigadinčiau sau gyvenimo ir dėmesys netrukdytų. Buvau sugalvojusi asmeninių dalykų per daug neviešinti. Tačiau renginyje žurnalistė Liudo paklausė, kaip jį pristatyti, ir jis prisipažino, kad yra mano sužadėtinis.

Liudas: Taip, mes pradėjome gana anksti kartu vaikščioti į renginius. Manęs ne kartą žurnalistai klausė, kaip prisistatyti. Kai pasiteiravo pastarąjį kartą, pagalvojau, kad reikia pasakyti, kaip skambėtų artimiausiai, – sužadėtiniai. Tada teko į keletą klausimų atsakyti ir Živilei... Savo santykių neslepiame. Feisbuke jau draugystės pradžioje pažymėjau, kad esu įsipareigojęs.

Živilė: Anksčiau man kvailai atrodydavo žmonės, kurie viešina asmeninio gyvenimo detales, visiems dalija interviu. Tačiau kai žinios geros, kai viskas gražu, kodėl tuo nepasidžiaugti su visais? Juk gyvenimas toks trumpas.

Todėl taip greitai įvyko sužadėtuvės?

Liudas: Seniai daug ir rimtai kalbamės apie mudviejų ateitį, ką vienas kitame matome.

Živilė: Nes jau toks mūsų amžius (juokiasi)...

Liudas: Iš karto išsiaiškinome savo lūkesčius, kad tuščiai susitikinėdami neeikvotume gyvenimo veltui. Apie santuoką, susitarimą, vaikus, bendrą senatvės kelionę pradėjome kalbėtis gana anksti. Tad sužadėtuvės pokalbiuose buvo irgi seniai minimos. Sugalvojau, kad mūsų ryšį reikėtų įprasminti ir simboline žiedo įteikimo ceremonija. Jis buvo patiektas kartu su keturių rūšių pasukų jogurtu. Į namus įneštas atbulomis.

Živilė: Liudas sakė, kad jau seniai buvo pamatavęs mano žiedus ir sužadėtuvėms išrinko tinkamo dydžio. Kadangi mes apie tai buvome daug kalbėjęsi, pamačiusi tą žiedelį šoko nepatyriau ir netgi neverkiau.

O tuomet pratrūko sveikinimai, klausimai, kada tuoksitės?

Liudas: Ir pasipylė vestuvių organizatorių pasiūlymai!

Živilė: Tikrai sulaukėme vedybų planuotojų siūlymų padėti surengti mums vestuvių puotą! Tačiau patys dar nesame suformulavę vestuvių koncepcijos, tad kol kas į susitikimus su jais neiname (juokiasi).

Liudas: Be to, pats esu organizavęs daug renginių.

Negi norite spėti nepraėjus nė metams nuo pirmojo pasimatymo ir susituokti?

Liudas: O ko laukti? Spalio 7 dieną Birštone vyks pėsčiųjų žygis Nemuno kilpomis. Ten Sandra Valančauskaitė pernai ėjo atbulomis. Būtų graži proga susituokti per tą renginį. Jį Živilė su kolega Richardu Jonaičiu ves, aš būsiu dalyvis. Deja, nespėjame sutvarkyti formalumų ir susituokti ateinantį savaitgalį nepavyks.

Živilė: Liudas nori kuo paprastesnės ceremonijos su kuo mažiau svečių. Tada galima greičiau apsisukti. O man patiktų į tą šventę sukviesti visus, ko seniai nemačiau, – ir savo studijų draugus iš užsienio. Feisbuke pamatęs, kad susižadėjome, jau ne vienas manęs tiesiai paklausė, ar bus pakviestas į vestuves, ar jau pirkti skrydžio bilietą.

Liudas yra pasiryžęs derėtis.

Liudas: Turėjau mintį tuoktis Islandijoje. Tačiau šią vasarą su seserimi ten jau buvau.

Živilė: Mudu tarpusavyje lenktyniaujame, kuris pamatys daugiau šalių. Aš esu aplankiusi 44, Liudas – gal 50. Atsirado azartas, kurio maniau, kad neturiu: pradėjome planuoti keliones ten, kur kuris nors nesame viešėjęs. Šią vasarą buvome vienoje man palankioje kelionėje – Baltarusijoje: keliavome po Gervėčių kraštą.

Liudas: Dėl tų mūsų lenktynių aš norėčiau vesti šalyje, kurioje dar nesu buvęs. Kol kas kuriame vestuvių koncepciją: kada, kaip, kur, su kiek svečių.