Živilė Vaškytė – apie žinomumą: „Dažnas pamiršta, kad paskui sėkmę atšliauš ir jos uodega“
TV laidų vedėjos Živilės Vaškytės (39) nuotraukos ne kartą puošė žurnalo ŽMONĖS viršelį. Buvo visko – nuo istorijų apie sėkmingą karjerą televizijoje iki interviu, dedikuotų meilei bei motinystei. Pokalbių būta įvairiausių, nuotraukų – visokiausių. Kas Živilei įsiminė labiausiai? ŽMONĖS 20-mečio proga kviečiame skaityti interviu su leidinio heroje.
Kurį savo viršelį prisimenate ryškiausiai? Ką reiškia fotosesija žurnalo viršeliui – pramoga, iššūkis, juodas darbas?
Kai pasakėte, kad esu viena iš dažnai viršelį puošusių žmonių, dar sudvejojau. Bet kai pradėjau mintyse skaičiuoti… tikrai nemažas skaičius: triskart viena ir dukart su vyru. Sunku atrinkti, kuris man ryškiausias. Visas fotosesijas puikiai prisimenu, nes fotografuoja, kuria stilių ir makiažą tikri profesionalai, su kuriais jau užsimezgęs šiltas, su kai kuriais net artimas ryšys.
Visas fotosesijas puikiai prisimenu
Man visada norisi su žmonėmis bendrauti, paklausti, kaip jiems sekasi, kuo jie gyvena, sukurti ir jiems tą jaukų jausmą, o ne kad jie apie mane šokinėtų. Yra buvę ir pokalbių „iš dūšios gelmių“ ir tokio juoko, kad turi sau priminti, kad makiažą sugadinsi. Man turbūt pasisekė, gal tai ir yra „Žmonių“ vizitinė kortelė, bet niekada nė viena viršelio fotosesija nebuvo kančia.
Yra tekę fotografuotis ekstremaliomis sąlygomis?
Na, kartą tai darėme nešildomoje patalpoje. Yra tekę žiemą lauke vaidinti vasarą, ar trumpam pabėgus už fotoobjektyvo, užmigdyti mažiuką čia pat ant fotelio ir vėl grįžti. Bet komanda, su kuria dirbau, tie žmonės atperka viską. Juk jie irgi stengiasi, kad nuotrauka būtų verta viršelio, kad vaizdas nieko nenuviltų. Man turbūt labiausiai viską vainikuoja šiltas bendravimas. Esu tikra, kad jie visi yra verti patys būti viršelio herojais.
Būti žinomam: kada tai pliusas, o kada minusas – profesine ir asmeninio gyvenimo prasme?
Kas neragavęs žinomumo, įsivaizduoja jį saldžiai, jo trokšta, ypač dabar, kai žinomumas gali tapti ir neblogu pragyvenimo šaltiniu. Bet visa tai turi savo kainą. Ir kartais ji didesnė, nei džiugesys. Dažnas galvoja apie tikslą, bet pamiršta, kad jį pasiekus, paskui sėkmę atšliauš ir jos uodega, kurios veiksmų nesuplanuosi, nenumatysi. Viskas tuomet priklauso nuo pačios asmenybės ir jos vertybių. Jei vertybinis pamatas teisingas ir tvirtas, viskas susidėlioja gerai. Aš pati niekada nesiekiau žinomumo. Nenorėjau būti žvaigžde. Dirbau žurnaliste, redaktore TV laidose, tai mačiau, kas nutinka žmogui, tapus įžymiu.
Dažnas galvoja apie tikslą, bet pamiršta, kad jį pasiekus, paskui sėkmę atšliauš ir jos uodega
Tikrai ne visi variantai man atrodė patrauklūs. Tapau TV laidų vedėja, nes gavau pasiūlymą ir sutikau išbandyti save kitoje pusėje – kadre. Man tai buvo labiau profesinis iššūkis. Kai vedu laidą, tikrai negalvoju, kiek žmonių į mane tuo metu žiūri.
Apie ką tuomet galvojate?
Mąstau, kaip žurnalistė, profesionalė – apie informaciją, kurią pateikiu žiūrovui, jos svarbą ar tai, kaip ją perteikti, kad žmogus suprastų, priimtų, jam būtų įdomu. Tai man visų pirma yra darbas, kuris patinka. Žinoma, kurį laiką naiviai maniau, kad tiesiog dirbsiu savo darbą, stengsiuosi jį atlikti kuo geriau, kad vien tai žmonės ir vertins. Bet kai ataidi kokie neadekvatūs komentarai, tai normalu, kad jautriai sureaguoji, galvoji, kodėl tie žmonės, kurie manęs net nepažįsta, tokie pikti? Bet ilgainiui supranti to žaidimo taisykles ir imi save saugoti. Kaip kompiuteriniame žaidime: prisirenki gyvybių, skydų, apsaugų ir šoliuoji toliau.
+2Gyvenimas prieš 20-metų – ką ryškausiai prisimenate iš 2000-ųjų?
Tie metai buvo tikrai įspūdingi, nes buvau Vilniaus universiteto žurnalistikos pirmakursė. Buvo vien atradimai. Linksmas studentiškas gyvenimas, skurdoka, bet visus apjungianti buitis Niujorko bendrabutyje ir beprotiškas gailestis tiems, kurie gyveno su tėvais, čia pat, sostinėje. Mes su klasioke Edita tapome grupiokėmis bei kambariokėmis. Buvome tokios drąsios Vilniaus tyrinėtojos, kad dabar galvoju: mus tikrai Dievas saugojo.
Kai mane tėveliai atvežė į universiteto, kuriame patys studijavo, studentų miestelį, mama pasakė: dabar apie tave žinosime tiek, kiek tu mums papasakosi. O kai man atvėrus bendrabučio kambario duris, išsprūdo: aš čia tai jau negyvensiu. Tėtis ramiai atsakė: mes gyvenome čia ir tu gyvensi. Nėra jau čia taip blogai viskas.
2000-ieji – atradimų metai
Tai man 2000-ieji – atradimų metai. Krūvos naujų draugų, savarankiškas gyvenimas, sostinės dydis, grožis ir trauka. Bet galiu nuoširdžiai pasakyti, kad tie sriūbavimai – ach, kad kas mane grąžintų į tuos metus ar ach, kad dabar tuos metus, bet dabartinį protą – man nebūdingi. Dabar vyksta gyvenimas. Ir man patinka jį gyventi.
Ko palinkėtumėte žurnalui ŽMONĖS gimtadienio proga?
Žurnalas – tai jį kuriantys žmonės, nuolat sukantys galvas, kaip sudominti skaitytoją, kaip prakalbinti įdomų pašnekovą, nuolat ieškantys ir randantys. Tai linkiu stiprybės ieškant ir kuo dažnesnio atradimo džiaugsmo.