Kazys Jakubėnas – Žmogus, kuris nesilankstė

Kazys Jakubėnas / Edmundo Jakubėno archyvo nuotrauka
Kazys Jakubėnas / Edmundo Jakubėno archyvo nuotrauka
Daiva VILKELYTĖ
Šaltinis: Žmonės
A
A

Poeto Kazio JAKUBĖNO (1908–1950) gyvenimą tenka apmąstyti žiūrint per petį jo draugams ir priešams, kuriuos pamalonino ne toks tragiškas likimas, nesunaikinęs rankraščių, laiškų, leidęs sulaukti palikuonių ar bent penkiasdešimtmečio. Šito pasakojimo galėjo ir nebūti, jeigu ne kelios lemtingos aplinkybės.

Gyvenimas po gyvenimo

Prieš trisdešimt ketverius metus dabartinėje Vilniaus Bernardinų gatvėje įsikūrusio „Jaunimo gretų“ žurnalo redaktoriaus Valdo Daškevičiaus kabinetas neką tesiskyrė nuo kitų redakcijų – jame virė darbas ir buvo laistomos šventės. Ant to paties stalo tilpo šūsnys popierių, rašomoji mašinėlė, nuorūkų perpildyta peleninė ir laidinis telefonas.

Į tokią redakciją 1988-ųjų pabaigoje užsuko pluošteliu mašinraščio puslapių ir keliomis nuotraukomis nešinas senukas. Į du paskutinius tų metų „Jaunimo gretų“ numerius sugulė Alfonso Jakubėno (1901–1995) atsiminimai apie smurtine mirtimi mirusį brolį. Ir kaip jį 1946 metais NKVD įskundė penki Lietuvos SSR rašytojų sąjungos nariai: Petras Cvirka, Antanas Venclova, Juozas Baltušis, Kostas Korsakas ir Aleksys Churginas. Publikacija vadinosi „Kazio Jakubėno byla“.